2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Baigėsi dar vieneri Ukbaro metai

Ukbariečiai susirinkę į mitingą stovėjo po lietumi kaip visada. Tik šį kartą lietus buvo pramaišiui su sniegu.
Ukbaro vadovai sakė kalbas. Kitąmet Ukbare bus geriau ir  visi gyvensime geriau. Tlionas jau atsigavo ir kada nors progresas iš Tliono pasieks ir mus. Ukbaras gyvuos per amžius. Mes dar jiems parodysime.
Ukbariečiiai bandė šaukti valio, bet menkai jiems teišėjo. Springo lietaus lašais ir sniego koše. Bet keli likę iki mitingo pabaigos gavo labai gerą optimizmo užtaisą. Bent jau kiti nauji metai tikrai ateis į Ukbarą ir kažkas keisis. Bent jau du skaičiai pasikeis metų skaitliuje. Garantuoju.

Kas dar įvyko Ukbare šiais metais čia:
http://ukbaras.blogspot.com/

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Poliglotas

Gyvenime teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų(tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.
Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią Miglę esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.
- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.
Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.
Tiubeteiką užsidėjau tik prieš Miglės duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė kad Miglė išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.
 -Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.
Miglei buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nevisai siauros, bet paaiškinau uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio tai genų turi visokių.
Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko.nuraminti merginą.
Miglei prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai atsiliepė - ji prarado tikėjimą šviesąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia.
Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš kelis metus. Sutikau ten žmogų(iš Lietuvos bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?
Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga.
Pasirodo žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.
Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.
Kaip sakoma neatsižadėk terbos, lazdos ir gėlų kalbos…

Piktasis nykštukas

Tolimame šalto krašto urve gyvena toks piktasis nykštukas. Piktas jis bo visiškai durnas, nykus ir be lašelio fantazijos. Net nykštukės nesusiranda. Bet jis toks vienas nenori būti, jis piktdžiugiškai ploja savo plaukuotais delniukais kai randa draugų – pasekėjų. Draugų pas jį padaugėja per Kalėdas ir Naujuosius Metus. Prieš Kalėdas nykštukas paleidžia SMS ten prirašęs tų pačių iš praeitų Kalėdų žodžių - Kalėdos, varpeliai, žvakutės, eglutės bei norai ir tada labai džiūgauja, kad ne vienas jis toks ant šio svieto. Mat po geros dienos tie SMS paplinta kaip gripo virusas po visus telefonus ir visi Lietuvoje suvienodėja su piktuoju nykštuku.

2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Dievas yra ir baudžia Švediją

Dievas baudžia Švediją už jų bankų  skriaudas mums: garsieji švedų automobiliai bus kiniečių nuosavybė.
SAAB likučius perka kiniečiai ir Volvo iš Fordo perka kiniečiai...
Ot galėsime pasijuokti iš švedų...
...kažkaip nekalėdiškai aš čia, bet jau rytoj būsiu rimtas...

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Metų žodis

Tinklaraštininkas virginijusg pasiūlė įdomius rinkimus - Metų žodis. Rekomenduoju:.
http://virginijusg.blogspot.com/2009/12/47-metu-zodis-signum-temporis.html

Trobelės kampas

Rytą važiuodamas į darbą išgirdau Eminemą repuojant kalėdinį Džingl belzz… pagalvojau kitas logiškas žingsnis - surepuoti Bethoveno devintąją. Bet net tai manęs nepaguodė. Buvau vėl prisidirbęs.

Balkanų moteris labai rimtai ruošiasi Kūčių vakarienei. Ir kaip anksčiau jau esu pastebėjęs tai man sukelia papildomą stresą, nes jaučiu vėl nepataikysiu į bendrą gyvenimo ritmą. Nes man tinkamas užsiėmimas stebėti, o ne veikti. Pirmas skandalas buvo toks: sūris traškučiams prie barštelių bvuo sutarkuotas per stambia tarka. Na bet tą problemą išsprendėme greit: pusvalandį gerai pašūkavę. Dar kartą sulipdžiau sūrius ranka ir pertarkavau smulkia tarka. Produkto konsistencija liko labai įdomi, bet barstomais trupiniais(toks recepto reikalavimas) tai nebuvo galima pavadinti. Paberti jie netiko, bet sunkiai šnopuojanti po barnio moteris kažkaip pirštais prispaudė prie kiekvieno traškučio tuos sūrio maiginius.
Vakar kol Balkanų moteris maitino kūdikį aš slankiojau po virtuvę ir stebėjau ką čia nušvilpus pasmalyžiauti.Gerų daiktų neliečiau, tiek dar suprantu – viskas daroma Kūčioms, bet radau besimėtantį aiškiai niekam nereikalingą meduolio kamputį. Jį skaniai suraičiau.
Vajazau, kas dėjosi po to. Pasirodo tas besivoliojantis meduolio kampas buvo pačios Kūčių puošmenos – meduolinės trobelės -  kertinis kampas. Staugsmas ir ašaros. Gerai kad dar buvo likę daugiau meduolinių atliekų – dantimis ir peiliais apdorojau dar vieną meduolinę detalę, kuri lyg ir tiko priklijavimo būdu į trobelės kertinį kampą.

Rytą neramiai pažiūrėjau – trobelė dar stovi. Ufff, truputį atlėgo.


Moralas moterims: Kalėdų dvasia į namus neateis, jei versite vyrą dirbti.

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Barto “Geležies diena”. Filmo paraiškos kopija(labai neoficiali...)

Birutė gimdo Vytautą (I dalis, trukmė 35 minutės )


Birutė gimdo 30 min. Kamera lėtai slenka per jos kančių iškreiptą veidą.
Pagimdo Vytautą ir ką tik pagimdytas kūdikis irgi žvelgia labai mąsliai į žiūrovą apie 5 minutes. Kūdikio Vytauto žvilgsnyje lyg matome Tėvo nužudymą , Jogailos niekšystes ir būsimą triumfą Žalgiryje bei Lucke .

Vytautas bėgioja šen ir ten (II dalis, trukmė 45 minutės )

Matome Vytautą bėgantį pas kryžiuočius. Kamera lėtai slenka mąsliu Vytauto veidu. Veide matomas tragizmas.
Po kiek laiko Vytautas joja atgal, tai yra į kitą pusę. Vėl kamera lėtai slenka per mąslų Vytauto veidą. Matome jame atsispindint visą vidinį tragizmą dėl išdavystės.
Po to vėl Vytautas joja vėl į kitą pusę, pas kryžiuočius. Kamerai slenkant per Vytauto veidą jame atsispindi dar didesnis tragizmas nei per pirmus du prajojimus. Visų trijų prajojimų kiekvienas po 15 minučių, kad žiūrovai sugebėtų įsijausti į vis didėjantį Vytauto tragizmą.

Jogaila pasmaugė Kęstutį (III dalis, trunka 20 minučių)

Viena trumpiausių filmo dalių, per kurią kamera lėtai slenka per Vytauto veidą kai jis išgirsta žinią:
- Jogailą pasmaugė Kęstutį.
Žinios polifoninis kartojimas perauga į šiuolaikinės muzikos kūrinį. Apie 18 kadro minutę vaizdas išplaukia iki 20 minutės.

Katastrofa (IV dalis , 29 minutės)

Totoriai sumuša 1399 m. Vytautą ir jis labai greitai pabėga iš mūšio lauko. Per 3 sekundes. Nepatyręs Barto filmų žiūrėtojas gali ir nepastebėti. Kamera šį kartą paskui jį nespėja(paskui Vytautą), bet lėtai slenka mūšio lauku, kur pilna priguldytų atseit negyvų statistų, kurie lėtai kvėpuoja, nes kamera labai lėtai slenka ir nepatyrę statistai uždūsta.

Jogaila (V dalis, 35 minutės)

Vytautas rūsčiai žvelgia Jogailai tiesiai į akis. Jogailos akyse atsispindi visos jo niekšystės ir po 30 minučių lėto kameros važinėjimo ratu aplink pusbrolius Jogaila prastena:
- Mušim kryžininkus?
Šioje vietoje nepatyręs žiūrovas gali išsigąsti savo garsinių haliucinacijų, bet patyrę žiūrovai turėtų nuraminti besiblaškantį:
- Garsinis tai kinas, garsinis, nebijokite, daugiau niekas nešnekės iki pat pabaigos...

Finalas (Žalgiro mūšis, 8 minutės)

Kamera greitai lekia paskui trijų žemaičių meniškai dobiamą kryžininką. Daug dulkių, kraujo ir rūko. Dėl estetikos. Todėl žiūrovai su palengvejimu atsidūsta, supratę - jau Žalgirio mūšis, pergalė ir tuoj baigsis Barto filmas...

Užsklanda
FIN
Ir padėkos visoms kultūringoms Europos institucijoms(kokios 10 minučių) per kurias išsilavinę žiūrovai vis dar tūno kėdėse, kai keli netyčia iki galo išsėdėję plebėjai pašiurpę kepėstuoja išėjimo link.
Numanoma viso filmo trukmė – 3 valandos

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Raudonasis Guardian už raudonąjį vyną

Raudonas vynas pailgina 50mečio vyro gyvenimą  vidutiniškai penkeriais metais.
Tai nurodo The Guardian cituodama rimtus tyrimus.
Pastovi alkoholio naudos propaganda  jau man kelia rimtų problemų. Labiausiai mėgstų alų ir degtinę. Atskirai. Bet  tokių tyrimų esu verčiamas vartoti ir raudoną vyną.
Beje moterims tokių išvadų nėra. Joms lieka tik šopingas.
Įsivaizduoju scenelę; pasistatau butelį raudono ant stalo ir varau Balkanų moterį į parduotuvę apsipirkti...nurodydamas The Guardian ir kitus šaltinius...graži fantazija....

Nekultūringi nekultūringo žmogaus skaičiavimai

Vilniaus Vartuose(jau įtartina...) veikia Jono Meko vizualiųjų menų centras. Jame eksponuojama Jurgio Mačiūno daiktų kolekcija. Mačiūnas pasak Zuoko vienas garsiausių lietuvių XX a.menininkų, Fluxus pradininkas. Mačiūno kolekcijos kaina 12 milijonų dolerių. Per metus pasidomėti Jurgiu ir Fluxus atėjo 12000 žmonių.praeitais metais. Šiemet bus mažiau.
Dalinu 12 milijonų dolerių iš 12000 lankytojų. Gaunu 1000 dolerių.
Va ir artėja esmė -  kiekvienas Jurgio Mačiūno kolekcijos apžiūrėtojas gavo malonumo už 1000 dolerių. Mano galva net garsiausi kabare ir striptizo klubai nėra pajėgūs suteikti malonumo  už 1000 dolerių. O Jurgis ir Fluxus gali...
Kai buvau jaunas vienu momentu galvojau Jurgio Mačiūno išvis nebuvo. Tiesiog tai išgalvotas personažas , hepeningas  toks, performansas, mistifikacija, skirta pasidžiaugti kultūrininkams debiliais plebėjais...klydau...tiek kainuojantis malonumas privalo turėti autorių.









http://www.diena.lt/dienrastis/miestas/milijonus-kainavusi-j-maciuno-kolekcija-slepiama-po-devyniais-uzraktais-252682

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

SENELI!!!

Seneli, kuris diedas morozas, šaltis ir kalėdų senelis, kuris dar ir santaklausas, ir kuris akropolyje, ir kuris su barzda, ir kuris joulapukis, ir kuris iš finnairo. Tiesiog jau tarp jūsų susipainiojau, nebežinau kuris yra teisingiausias, o vaikai negali man atpainioti. Jauniausia pirmą kartą matys Kalėdas, o vyriausia jau buvo Londone, viena, taigi pats supranti.
Seneli, esu visai susipainiojęs. Kalbu apie dovanas, maišelius naujoms dovanoms dar turime nuo praeitų Kalėdų. Bet ką į juos dėti? Gražiausia žinau(skaičiau kirpykloje moterų žurnale) tai rankdarbis nuo širdies(ir pigiausia). Bet kadangi esu kreivarankis ir atgrubnagis bei visą gyvenimą abejotinas savo pajamas gaudavau tik už darbą galva ir už tarnybinės mašinos vairavimą tai šitas variantas nepraeis. Tiesiog įsivaizdavau savo rankdarbį ir gavėjos veidą rankdarbį pamačius. Apie jokią širdį tame daikte jau nebegalėsiu paaiškinti.....
Taip pat žinau jau, kad kvaila pirkti dovaną supermarkete. Standartas ir nelygis. Tik koks LNK žiūrovas gali būti toks bukas.
Šeimos moterys kalte kalamos pasisakyti ko nori tyli it Mašos Melnik. Kai bandžiau pats prieiti iš kito šono, murmėdamas murmelę apie kokią knygutę apie Stambulą kokio Pamuko buvau balkaniškai apšauktas: ir taip nėra kur tų knygų dėti.
Matyt nemėgsta Balkanų tautos turkų ir viskas.
Paprašyčiau dar kokio Taschen(nepainioti su Olialia) erotinio kalendoriaus, gražūs jie man, betgi vėl ...jaučiu nebus jokio supratimo iš moterų.
Taigi, seneli, šventės jau genda man iš anksto, kas ko nori nesako, pinigai tuojau baigsis skirti dovanoms, o aš jų dar nepradėjau ir pirkti. Ir pats gausiu ko nelabai noriu...ech sunkus tas vyrų gyvenimas....seneli.

Filmas apie Žalgirį Kultūros ministerijos tinklapyje

http://www.lrkm.lt/index.php?1870982738

Toliau tęsiu susidomėjimą nemariosios Kultūros ministerijos tinklapiu. Štai puslapis apie kiną. Atnaujintas kiek suprantu valdininkės Blusiūtės šių metų balandžio mėnesį paskutinį kartą. Nė žodžio apie nelaimingąją Geležies dieną. Kam tai rūpi. Baltarusiai gi padarys filmą kokio reikia. Bent jau tokia nuomonė iš viešų Ministro pasisakymų man susidarė.
Ko ten siunta visuomenė dėl filmuko ar tai Kultūros ministerijos rūpestis? Paaiškinu. Triukšmauja paprastai intelekto nesužaloti delfi komentatoriai. Jie kaip seniai nustatyta yra nekultūringi ir tokiu būdu nepriklauso Kultūros ministerijos kompetencijai.
Tad filmo apie Žalgirį likimas liks mistiniame kultūringame rūke…

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Kultūros ministerija siūlo utilizuoti Vamzdį

Nemarioji Kultūros ministerija siūlo visuomenei balsavimo būdu nuspręsti Vamzdžio likimą. Man patinkantis variantas - utilizuoti. O Jūs pasirinkite savąjį:

http://www.lrkm.lt/index.php?-881827092

2009 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Gruzija, apie 1980

Tarybinė Gruzija 1980. Brežnevas dar gyvas, o gal jau ir nebe. Nesvarbu.

Goris. Stalino muziejus(visiškai neįsivaizduojamas reiškinys anais laikais TSRS). Dar uždarytas. Laukiame dviese. Prieina dar žmonės. Pašnekiname - aišku lietuviai.

Dar Goris. Pavalgome valgykloje ir naiviai paprašome grąžos. Valgyklininkas išskečia akis, tyli, tyli ir po geros pauzės ištraukia saują kapeikų, tėškia mums ir sako :
- На.... вибирай!!!!

Mums Tbilisyje pradingo ūmai pinigai. Kartą rytą prabundame parke Tbilisyje, prošal bėga sportininkas ir klausia ką čia veikiate, mes atsakome neradome kur pernakvoti. Sportininkas nubėgdamas mesteli:
- Надо было ко мне приходить.
Jo net nugara nubėgant išsitiesia kaip gerai jis pasakė.


Baisiame taupymo režime priversti grįžti Gruzinų karo keliu link namų. Autobusas Tbilisi – Ordžonikidzė. Važiuojame gruziniška tvarka. Be bilietų. Stebime. Visi sumoka išlipdami. Artėja Ordžonikidzė ir mūsų likomo valanda. Svarstome ar autobusų vairuotojai ginkluoti kinžalais. Lipu pirmas ir parodau į Dalių:
- Брат заплатит.
Dalius parodo dar gale autobuso net mėlynai juodo gymio gruziną su aerodromo dydžio kepe.
- Брат заплатит.
Mes išlipę iš už kampo stebime. Vairuotojas ryžtingai užtveria kelią mūsų broliui. Scena nebyli, bet iš plačių rankų mostų matome šventą aerodrominio gruzino pasipiktinimą, kad jis turįs du blondinus brolius.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Kam skambina varpai?

Retas bežino kam skambina varpai katalikų bažnyčiose vidurdienį.


Labai gerbsiu tą, kuris atsakys.

Nekaltai nukentėjęs Kazys Binkis

Vargšas Kazys, na iš kur jis galėjo žinoti,kad taip prisidirbs dar 1937 metais Kaune. Parašė visiškai netolerantišką knygelę apie Joną pas čigonus. Kaip Jonas nemėgo praustis, kaip išėjo pas laisvuosius čigonus, tie jį tepė terpentinu, kad padoriai išrodytų. Vienžo, visiška netolerancija. Ir tautinių mažumų šmeižimas. Rezultatai matomi iš bibliografinės pažymos, jei 90aisiais praeito šimtmečio metais Jonas pas Čigonus buvo spausdinamas kas 4 metai, tai XXI a. knyga yra Juodajam Antitolerancijos Sąraše.



Jonas pas čigonus : apysaka švaros priešininkams. - Kaunas : Sakalas, 1937. - 32 p. [kiti leidimai: 1945, 1966, 1975, 1992, 1996, 1999]

Eglutė, žaisliukai!!!

Grįžo permanentinė kankynė. Vakar rytą buvo paskelbtas šūkis – eglutę į namus.
Aš kaip labiausiai gyvenimo patyrimo iškankintas iškart nuliūdau. Bus daug riksmo, griuvimų ir tragedijų. Taip ir buvo.
Sintetinė eglutė buvo apsinešusi nuo ilgo gulėjimo užkampyje pelėsinėmis apnašomis. Todėl maudėsi nuo pat ryto visą dieną vonioje. Atitinkamai mes, nesintetiniai, likome nehigieniški. Kai jau higieniška eglutė buvo pastatyta kambaryje, pasirodo niekas nežino, kuriam rūsyje liko per visus persikraustymus žaisliukai. Nes per bet kurį kraustymąsi eglutės žaisliukai pametami pirmiausiai. Kaip ir seni fotografijų albumai. Buvo pervažiuotos opeliu visos buvusios gyvenamos vietos ir buvę rūsiai. Rezultatas toks – radome du stiklainius medaus. Tas gerai. Bet su verksmu buvo pranešta – žaisliukų nėra niekur. Medaus stiklainių ant eglutės nekabinsime. Nedrąsiai pasiūliau - gal kabinam saldainių. Į ką buvo balkaniškai karštai atsakyta – pats saldainius ir surysi per dvi dienas, parazite.
Tada vienas šeimos gyventojas logiškai pasiūlė dar kartą peržiūrėti šio buto vieną užkaborį ir ten buvo rasti gražiai sudėti ironiškai pasislėpę žaisliukai. Kadangi metas jau buvo vėlus(o paieška nuo pat ryto ir visi jau pavargo), puošyba jais bus pratęsta šiandien. Iš anksto drebu....
Kam buvo tikrai smagu tai kūdikiui. Stebėjo šurmulį išplėstomis akimis.Visgi pirmoji gyvenime eglutė...todėl ir naktį miegojo gerai.

2009 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Tada dar ji vadinosi Dzeržinka. Kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.
Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas.
Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis(tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano vis nedarė, nebuvo žydas ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.
Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotrauka iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir aplamai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas ir tamsoje nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip užmigau.
Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.
Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam paimti fotoatelje, man atiduodate tik portfelį.
Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., ir dėjo į kojas.
Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.
Tuo laiku privažiavo voronokas(milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti lempas į Felikso Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius akcijos dalyvius parišo. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas vos pats neprisiviriau košės.

Ačiū Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim nesusidėjo.

2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Pokalbis su karalium: o galėjot...

Naujoje VKlasėje paskaičiau interviu su Urachu. Nykus žaliasis. Čia apie Urachą. ERnesto Parulskio tipas iš teksto VK pabaigoje šimtąkart įdomesnis.
Ot kur gerai nutylėtas straipnis. Duodu galvą nukirsti redaktoriui buvo smagu pasikalbėti. Tik nieko įdomaus neišspausdino iš to smagaus pokalbio.
Tik praslydo mintis apie vagis politikus ir monarchus, kurie būtų išauklėti nevogti. Daug kalbėjote apie monarchiją, bet liaudžiai dar anksti?
Urachas vizualiai tinkamas  Rytų Europos monarchijai. Ūsai riebūs, nosis didelė kaip pas a.a.Juozą Jaruševičių, liaudiškas toks tipažas.

2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Pergalingas greitis

Kieme įvyko sujudimas ir visi paaugliai staiga kažkur  nulėkė.
Matyt į machankes pagalvojau.
Po kiek laiko grįžo, paraudę ir uždusę.
  - Kaip machankės ? - klausiu.
- Gerai,  - atsakė paaugliai,  - mes buvome greitesni.

Mirė Pavičius

Mirė Pavičius. 80 metų. Be Nobelio... ir be Chazarų lietuviškai....

2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Tyri kaip ašara

Yra toks geras saitas
polilogas.lt
Ten visi surinkti kaip į žvėryną mūsų šaunieji politikai. Su savo blogais.
Paskaičiau susivokiau - jie gyvena utopiniame socializme.
Mes visai kitur.

2009 m. lapkričio 24 d., antradienis

Apie daiktų esmę: kompiuterė

Kadangi su šituo sutvėrimu kai kas ir gyvena ir miega – tai aišku jie yra arba vyrai arba moterys. Iš kompiuterės priekio nematyti lytinių skirtumų. Jie padoriai(o gal ir klastingai) paslėpti užpakalyje arba šonuose. Kadangi šiaip jau nepadoru landžioti po skylutes ir aiškintis kam jos naudojamos. Juolab landžioti prie galimai moteriškos lyties sutvėrimo. Nors būna kad ir žmonių gyvenime skylutės naudojamas visai ne pagal dieviškąjį planą. Taigi bandome nustatyti su kuo gyvename tik pagal mandagų išorinį bendravimą. Nes kompiuterė turi ir elektros srovę, tai kai žiebs jei ką...
Jei skaičiuoji excellines lenteles labai panašu, jog tai vyriškas logiškas sutvėrimas. Draugiškas matematikai. Galva didelė, figūra kampuota – irgi vyriški bruožai.
Deja, anksti džiaugtis, toliau jau pastebimos vien moteriškos ydos.
Visų pirma veikia kada pati nori. Kad ji veiktų kartais pakanka pajudintį kokį laidelį einantį į kokią jautrią viečikę. Švelniai pajudini - pradeda tylia burgzti. Visiškai moteriškas daiktas.
Veikia tik šilumoje. Suprantama, priverskite moterį nuveikti ką nors būdingą savo lyčiai šaltyje. Ne, ne ir ne? Va va, moteriški sutvėrimai šaltyje neveikia.
Įsižeidžia ne iš šio, ne iš to. Net be komentarų aišku. Su plakatu “neveiksiu ir viskas” vaikšto tiek moterys, tiek kompiuterės.
Valymas. Švarą mėgsta moterys, jos net negali tarnauti Bulgarijos kariuomenėje, nes joms reikia praustis dažniau. Kompiuterė irgi tokia, nevalysi su antivirusine programa – gausi iškart per XXX programas šimtą virusų.
Suprasti kompiuteres retas gali. Naudoti taip, bet suprasti iki galo ne vyrų jėgoms kaip ir kas joje veikia.
Kas ir kaip veikia moteryje....atsakymas toks pats.
Pats kompiuterės vadinimas vyriška gimine yra moterų pasaulinio sąmokslo dalis. Tai gerai užmaskuotas jųjų įtakos agentas tarp vyrų. Vyrai, būkime budrūs, vadinkime daiktus savo vardais.
Šis sutvėrimas su klaviatūra ir dėže tikrai yra kompiuterė. Manau aukščiau išdėstytų įrodymų pakanka su kaupu.

2009 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Boriso Dauguviečio auskaras

Kai pirmą kartą pamačiau Dauguviečio auskarą savo akimis nepatikėjau. Buvo tada dar anas laikas, ir joks auskaras negalėjo kabėti viešoje vietoje ant vyro ausies. O juo labiau ant skulptūros prie pat Lenino prospekto. Apėjau kelis kartus ir dar paklausiau draugų: auskaras, bl...t, visi kaip pritvoti paliudijo. Auskaro kabojimo faktą aptarinėjome bromoje sukdami vyno butelį ratu.
Tai šiandien gali Vilniuje metale rasti berniuką valgantį kaliošus ar seną žydą glostantį mergaitę. Anuomet auskaras ausyje buvo įrodymas, reiškęs yra ir buvo ir gal bus kitaip. Galimybės nuotykis. Nors ir metale. Važiuojant dešimtu autobusu į Vaivą šeštadienio nuotykių buvo šilta pravažiuoti Borisą su auskaru. Auskaro neįžiūrėdavau pro murziną autobuso langą ir specialiai nelandžiodavau tikrinti. Tiesiog tvirtai žinojau – pažadas kaba.
Dabar skvero erdvę atlaisvinęs pono Čodrio indiškų patiekalų restoranui Boriso auskaras irgi man liudija. Būti kitaip negali. Nuotykio pažadas neišsipildė.
Tad Dauguviečio paminklėlio ištrėmimas yra mano galva visiškai teisingas veiksmas. Perlydytas ar paslėptas net nebesvarbu. Balamūtijo mane jauną....

2009 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Yra dar gabių ant Lietuvos provincijos žmonių: Alaus pasaka

Yra dar gabių ant Lietuvos provincijos žmonių: Alaus pasaka
http://auksinevarpa.lt/2009/11/13/alaus-pasaka/#more-1127
Ne pirmą kartą reklamuoju Auksinę varpą, bet verta...

Naujasis Europos viršininkas

Hermanas van Rompejus.
Kiek suprantu flamandas. Gandai: katalikas, pamaldus, rašo haiku, aktyvus blogeris.Viskas labai O.K.
Negavome Blairo į Europos viršininkus. Tas nors būtų charizmatiška figūra.
Bet ši rami flamandiška figūra aišku yra kompromisinė ir nieko nelemianti. Gal ir gerai. Užtenka jau mums centralizuoto valdymo iš kažkur.

Apsakymas apie rašytoją Joną. IX dalis

Rašytojas Jonas maitinosi vienišu varvančiu purvinais riebalais tarybiniu čebureku prie užeigos( sąžiningiau sakant plastikinės ėdyklos) lango. Pro purviną langą šiepėsi purvina ir šlapia gatvė. Čeburekas buvo kietas, nes tarybinis. Jonas kramtė kietą čebureko paviršių, bandė dantimis įsiskverbti į – kaip jis naiviai tikėjosi – skanų mėsos įdarą ir galvojo ar mirs iškart kai apsikrės kiaulių gripu, ar kirs kiaulių gripas per jo kepenis su inkstais ir jis kankinsis visą likusį gyvenimą gyvas, bet be lašo degtinės. Gal dar daug panašių minčių būtų įlindę Jono galvon, bet netikėtai gatve palei langą atsargiai dėliodamas ilgas kojas į purvyną praėjo žmogus gaiviai žalia Austrijos miškininko uniforma. Atėjo ir nuėjo.
- Karalius!!!! - po kiek laiko susivokė Jonas.
Kur anksčiau buvo jo galva? Ir visa jo destrukcinė kūryba kur buvo nukreipta? Į kažkokias redaktores ir nykios kasdienybės atvaizdavimą bei depresyvios lietuviškos gamtos arba žlugdančio asmenybę miesto naratyvą.
Kas per ekskrementas atsiprašant.
Karalius. Dvaras. Freilinos. Intrigos. Ach kaip sunkiai kursis karaliaus dvaras Lietuvoje. Kiek bus išdavysčių, nufirfintų babkių, slaptų bučinių ir pažertų ant kilimo rubinų. Kaip dekoratyviai atrodys ant žalios miškininko uniformos padėta daili rudaplaukės redaktorės... tfu jas...freilinos galvutė.
****
Ar gaus rašytojas atsakingas pareigas dvare, ar tikrai karaliaus uniforma gaiviai žalia, ar freilinos puikuosis juodomis kojinėmis, ar Austrijos Respublikos miškininkystės sistemoje yra vietos karaliams?
Apie tai sužinosite, jei būsite kantrūs ir nebus nutrauktas už skolas Jūsų interneto ryšys.
Ankstesni Jono epopėjos epizodai:
http://troyyestroy.blogspot.com/search/label/Jonas

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Alkoholis kasdien mažina širdies susirgimų riziką

Mane eilinį kartą pradžiugino Amerikos mokslininkai. Oi, šį kartą Ispanijos. Per dešimtmetį atliktą eksperimentą jie nustatė, kad vyrai kasdien vartojantys nelabai didelius alkoholio kiekius sumažina širdies susirgimų riziką 30 procentų.
http://news.bbc.co.uk/2/hi/health/8367141.stm
Į sveikatą , kolegos. :)))

Moterims gi to palaimingo fakto nenustatyta. Joms matyt padeda išvengti širdies susirgimų reguliarus šopingas.

Ačiū Visagaliui – ne žurnalistas

Vakar taip pagalvojau(ir taip jau man užtenka nuodėmių) maigydamas pultelį tarp BTV, TV3 ir LNK. Viskas vyko tuo pat metu apie 20,00. Kristupas Krivickas gražiai dėstė per TV3 kaip vykdoma nešvari viešųjų ryšių akcija pakenkti Kedžio seseriai teisėjai . Per BTV buvęs švietimo ministras Kuolys puolė Seimo pirmininkę kaip taip blogai ir nesvietiškai kvailai dirbo prokuratūra Kedžio atveju, o LNK dainorėlis Leškevičius patetiškai šūkavo: Kedys su seserimi teisėja – reto masto aferistai ir melagiai. Silpnesnį žmogų tokia informacijos(nors kokia tai informacija - pezalai) painiava išverstų iš koto.
Ir kaip paprastas žmogus, ne žurnalistas, susidėliojau visus matytus pezalus taip: pinigų pedofilų klanui užteko tik skolon brendančiai LNK nusipirkti. TV3 kaip pelningai dirbanti įmonė užsiprašė ryškiai per daug babkių ir todėl Kristupas dėstė kažką panašaus į tiesą. Kodėl neparsidavė buvęs švietimo ministras – paslaptis. Gal kad jis ne žurnaliūga?
Lietuvos ryto ir respublikos šiame kontekste net nebeminiu. Žinau tik seną faktą: Tomkus už 17 milijonų litų nusipirko alaus daryklos Gubernija akcijų. Kažkas kažkur pamenu klausė kas gauna visus pinigus skirtus Lietuvoje nešvarioms PR akcijoms. Tai tos Gubernijos akcijos ir yra atsakymas.
Ačiū Visagaliui – nesu žurnalistas.

2009 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Lietuvos karalius? Gal yra geresnių kandidatų?

Ūkininko patarėjas populiarina Mindaugo II palikuonio Uracho grafo vizitą kaip potencialaus Lietuvos karaliaus.
Keletas pastabų ta tema:
1. Uracho grafai yra iš Viurtembergo karališkųjų namų. Tačiau yra praradę savo teises, nes buvo pagadinę savo giminę morganatinėmus santuokomis. Taigi Urachai jau nekarališko kraujo. Nesuprantu kam mums reikia nekarališko kraujo karaliaus. Vėl alus skiestas gira.
2. Labai silpnas Viurtembergo karališkų namų ryšys su LDK giminėmia. Vienintelė sąsaja yra Biržų - Dubingių Radvilaitės kraujas XVIII amžiuje.
3. Urachai mums buvo primesti 1918 m. Vokiečių okupacinės valdžios.
4. Pilna laisvų princų Europoje kurie turi Gediminaičių kraujo. Kad ir tie patys Vindzorai.
5. Reikia diskutuoti viešai ir daug kuri karališka giminė mums naudingiau . Negali kažkokios neaiškios organizacijos kaip Ūkininko patarėjas primesti savo niekingą požiūrį į tokį atsakingą reikalą kaip demokratijos keitimas monarchija.

2009 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Brangoki leninai, brangokos ir čigonės

Važiavom pro Grūto parką ir sugalvojome užvažiuoti. Ties bilietų kasomis apsisukome ir išvažiavome. Na nesame dar tokie elitiniai ir prestižiniai. Nes vieno bilieto kaina – 20 litų. Brangoki leninai...
Pagalvojau, jei nusiperki bilietą į Grūto parką – gali jau fotografuotis žurnalui Žmonės arba Stilius. Nes esi labai krūtas.
Panašiai ir bilietai į operos Karmen premjerą . Paskambinau į kasas ir ten mane pradžiugino – bilietų yra. Stovimi po 20 arba 800 litų į ložę. Irgi pagalvojau, kad net kostiumo tokio neturiu, kuris tiktų prie 800 litų bilieto...

Tėvų auginimas. Man poryt devyni mėnesiai.

Nugirstu kaip naktimis tėtė klausinėja mamos, kodėl aš tokia maža. Na tai kas, bet gražus berniukas, taip sako visi kas mane pirmą kartą pamato. Tėtė tingi jau aiškinti jog aš mergaitė, tik siunta kaip ir anksčiau jei kas paklausia – sūnus ar anūkas?


Jau moku pavadinti katę, mamytę, tėtę, sesutę, pasakyti atia ir visa tai vienu skiemeniu – te. Tiesiog racionaliai naudoju kalbą, juk visuose šituose žodžiuose ir yra skiemuo – te.

Galų gale pasiekiau tėtės knygas. Tai pats geriausias žaislas. Jos storos, spalvingos ir su tokiu trenksmu patrauktos virsta iš lentynos. Malonumas. Tik ne visi supranta šitą kaifą....klastingieji tėvai jau tariasi kur slėpti visą turtą ar uždaryti mane į kokį gardelį.

Savaitgalį buvome Spa. Pirmą kartą valgiau restorane. Patiko, todėl nuo pat lifto šaukdama valio eidavau į restoraną prilaikoma tėtės, žmonės sustodavo ir išsižioję spoksodavo į mus. Jie matyt nebuvo matę tokio mažumo restorano valgytojos. Taip pat baseine neleido man ramiai plaukioti, vis kabinėjosi kiek man mėnesių ir ar tėvams nebaisu.

Tėtę pribaigė rusė su irgi aštuonių mėnesių dar visai nejudriu kūdikiu , kuris tik guli vežimuke ir net dar nesilaiko pasodintas. Rusė išklausinėjo ką aš moku, kaip plaukioju, kaip valgau restorano maistą ir galų gale, kai mes nuėjome su tėte ji pradėjo rėkti:

- Николай она еще ходит!!!!!!!!

2009 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Moterys be krypties

Leidau sau pavadinimui paplagijuoti vieno tokio žymaus blogerio mintį. Ir vakar važiuodamas mikriuku po darbo – keista geros mintys lenda į galvą mikriukuose – taigi vakar vėl stebėjau kokios tos moterys. Jos visos likę ten pat, vis dar be krypties.
Štai sustoja mikriukas stotelėje. Moteris žiūri į mikriuką, keleivis išlipa, moters lūpos kruta, ji skaito koks šio civilizacijos produkto maršrutas, keleivis uždaro duris, moters veide sušvinta lėtai atslenkanti mintis - o gal važiuoti mikriuku, vairuotojas išvažiuoja ir aš atsigręždamas dar matau kaip moteris kelia ranką, ji jau nori važiuoti šiuo mikriuku. Bet jau vėlu, mes išvažiavome.
Štai kita moteris su akiniais mojuoja iš tolo mikriukui, sustok, brangusis.
Kai mikriukas kala stabdžiais prie jos ji perskaito kad ne tas numeris ir nusisuka, nesėkmingai bandydama apsimesti, jog ne ji mojavo ranka ir apskritai stotelėje jos beveik nėra. Vairuotojas keikteli ir nuvažiuoja.
Graži moteris net pasikraipo kad geriau atrodytų kitame sustojime, nes jos švenčiausiu įsitikinimu mikriukas su prie lango priplojusiais nosis vyrais sustojo pasigrožėti ja. Kam gi dar sustoja automobiliai mieste? Tik dėl gražuolių.
Labai sena moteris stotelėje skaito užrašą ant mikriuko. Oro uostas? ir jos veide atsispindi baisus nustebimas, kas tai do oro uostas ir ko ten braunasi žmonės ant to oro. Oras juk yra visur ir kaip gali uostas būti ore? Jos veido mina kinta nuo paprasto nusistebėjimo iki tokių prajovų pasmerkimo.
Kelionės pabaigoje mano galvoje atsirado ir apibendrinimas stebint visas šias moterų giminės atstovių pastangas – kur jūs, moteriškės be krypties, į feminizmą. Jėzau, jėzau, vargeli švenčiausias...

Man net nepatogu...

Citata iš šiandieninio racas.lt
"Man Patiko
L.Jakimavičius: Laikas pradėti tirti žiniasklaidą
Gyvenimo stebėtojas: Apie daiktų esmę: kojines
Burgis.lt: Patentuoju naują egzaminavimo būdą!
Politologas.lt: Kas apgins nuo plagijavimo?
Cosmic variance: Are You a Cognitive Miser?
Socialinė mechanika: Kas privažiuos arčiau…
Naujapilis: Pamąstymai apie kompetenciją
Gyvenimo stebėtojas: GULAGo norma
Žurnalistika kitaip: Liudmila Timofejeva: „Galiu būti geros moksleivės ir paauglės pavyzdys“
Mr. Script: Bendrasis vidaus produktas
uagadugu: APKLAUSA: 68 PROCENTAI “UAGADUGU” SKAITYTOJŲ APSIEITŲ BE LTV
Verslo klasė: Apie elitą
Seno bambeklio veranda-64"

Man net nepatogu. Tapau mėgiamiausiu Artūro Račo blogeriu, bet jau šiandien. Malonesniu jam nei Katkevičius, uagadugu ir Jakimavičius kartu sudėjus. Račo skyrelyje "Man Patiko" kabo net du mano tekstai.
Įtartina, kad tikri Lietuvos žurnalistai neparašo Račui nieko įdomaus...

2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Seimo komitetas pritarė vandensvydžio panaudojimui malšinant riaušes

Ši šios dienos Balsas.lt antraštė mane sukrėtė. Gudrus tie seimūnai, žino apie sausio vidurį vėl bedarbiai išeis daužyti langų seimui ir vyriausybei. Tad pasiruošė.
Įsivaizduokite. Sausio vidurys. Šaltis nuo minus penkių iki minus penkiolikos. Vidutiniškai. Staiga Seimo leidimu į artėjančią piktų bedarbių piktą minią energingai išbėga penkiolika atletiškų vaikinų su trumpikėmis, visa vandensvydžio Lietuvos rinktinė su visais atsarginiais. Galvas nuo šalčio prisidengę guminėmis kepuraitėmis su numeriukais ir raidėm LT, svarbiausius organus – ryškiomis glaudėmis.
Mano pamatuotu įsitikinimu pamatę tokį vaizdą bedarbiai sudės ten kur stovi sniego gniūžtes bei akmenis tylomis ir iškart. Susimąstę išeis į kitas gatves toliau nuo seimo ir vyriausybės prospekto, tyliai gers odekoloną ir galvos – kažkam juk dar blogiau, ko mes čia ...
Tad šis seimo sprendimas kaip reta puikus, tikslus ir savalaikis.

Populiariausios tautos GULAGe

По данным, приводимым в этой же работе, на 1 января 1951 года в лагерях и колониях количество заключённых составляло:
· русские — 1 405 511 (805 995/599 516 — 55,59 %)
· украинцы — 506 221 (362 643/143 578 — 20,02 %)
· белорусы — 96 471 (63 863/32 608 — 3,82 %)
· татары — 56 928 (28 532/28 396 — 2,25 %)
· литовцы — 43 016 (35 773/7 243 — 1,70 %)
· немцы — 32 269 (21 096/11 173 — 1,28 %)
· узбеки — 30029 (14 137/15 892 — 1,19 %)
· латыши — 28 520 (21 689/6 831 — 1,13 %)
· армяне — 26 764 (12 029/14 735 — 1,06 %)
· казахи — 25 906 (12 554/13 352 — 1,03 %)
· евреи — 25 425 (14 374/11 051 — 1,01 %)
· эстонцы — 24 618 (18 185/6 433 — 0,97 %)
· азербайджанцы — 23 704 (6 703/17 001 — 0,94 %)
· грузины — 23 583 (6 968/16 615 — 0,93 %)
· поляки — 23 527 (19 184/4 343 — 0,93 %)
· молдаване — 22 725 (16 008/6 717 — 0,90 %)
· другие национальности — около 5 %.
Minimas darbas sociologo Zemskovo.Lietuviams garbinga penkta vieta.
Gražus toks priminimas kaip mus mėgo kai kur netolimoje praeityje....

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Apie daiktų esmę: kojinės

Kojinės būna dviejų rūšių. Dailios ir užburiančios vyro sielą – moteriškos ir nevykėlės vyriškos.
Moteriškos yra brangios su rašteliais ir gumelėmis ant kraštų. Dar yra prisegamos ir su gėlytėmis. Yra juodos ir nuogo kūno spalvos. Silpnesnių nervų ir neatsparių grožiui vyrų jos netgi sudraskomos skubant. Vis per tą kojinių gražumą. Kai kurios moterys mano kad vyrai neatsparūs tam kas po kojinėmis, bet jos apgailėtinai klysta.
Visiškai priešingas likimo pirštas yra įdūręs į vyriškas kojines. Netgi sakyčiau ne pirštas, o apgailėtinas papuvusios drebulės pagaliukas. Vyriškos kojinės yra daltonikės, žioplos, nešvarios iš prigimties. Štai užsidėkime vyriškas kojines, kad ir skalbtas. Atlikime eksperimentą, pavaikščiokime su jomis nors penkias minutes. Ir jos jau įgauna nekokį kvapą. Taigi eksperimentas patvirtina – jos nešvarios iš prigimties.
Žioplos? Taip, ar galima pavadinti nežiopla kojinių porelę, kuri jau metus laiko neatranda savo puselės. Visos poros kaip poros, net žmonių pasaulyje jei ir kiek pasiblaško, bet anksčiau ar vėliau suranda savo porelę. Gi kojinės taip ir taikosi viena nuo kitos pradingti. Net išmaniausias vyras nesugeba suporuoti sėkmingai savo visų vyriškų kojinių. Kaip nustatė Amerikos mokslininkai patys geriausi vyriškų kojinių suporavimo rezultatai niekada nesiekia ir 50 procentų.
Prie to prisideda ir kojinių socialistiškumas. Parduotuvėje jos parduodamos gražios, kapitalistiškai išsiskiriančios. Tik panešiojus nors kartą jau ištrauki iš skalbyklės bendrą pilką kūtvėlą kažkokių tai kosminių pabaisų ataugų. Jos socialistiškai suvienodėja kaipmat. Reikalauja visoms kojinėms lygių teisių, streikuoja, išeina į pogrindį. Jokio išskirtinumo nei viena nebeturi. Pabandyk ką nors tarp jų atrinkti įdomesnio.
Savaime suprantama kojinių esmės stebėtojas irgi rašo šį tekstą skirtingomis kojinėmis. Su žieminiais batais tai ir nėra labai aktualu. Gal tik kokiems pižonams.
Bet mes - ne pižonai.

2009 m. lapkričio 10 d., antradienis

Carroll Quigley ir Lev Gumiliov

Kartu juos matyti keista, bet jie labai panašiai aprašė civilizacijos(Quigley) ir etnoso(Gumiliovas) teoriją. Civilizacija auga vystosi kol pasiekia aukščiausią savo tašką ir tada prasideda civilizacijos irimas. Panašiai ir Levas Gumiliovas (poeto Nikolajaus Gumiliovo ir poetės Anos Achmatovos sūnus beje) kalba apie etnoso gyvavimo amžių - 1500 metų. Pasionarijai įžiebia naują etnosą, tada vystymasis, kilimas, aukščiausias taškas ir jau vėliau degradacija.
Šios teorijos nesmagiai tinka aprašyti dabartinę Europą kaip sočią degraduojančią civilizaciją. Ir šie mokslo vyrai sakyčiau labai įžvalgiai sudėlioja visus taškus ant i mums susivokiant kur mes gyvename. Ir kas mūsų laukia. Tad teorijos praktiškos bei puikios.
Deja, tolesni jų tyrinėjimai yra labai fantastiški. Štai Quigley kuo ramiausiai rašo apie egzistuojančias pasaulines slaptas vyrissybes ir net teigia pats buvęs kiek susijęs su jų veikla. O Levas Gumiliovas išvis praneša, kad naujo etnoso gimimas įmanomas tik gavus energijos iš kosmoso.
Moralas: net ir sukūrus gerą teoriją reikia sustoti ir jos nebevystyti. Bet koks progresas baigiasi fiasko.

GULAGo norma

Норма питания № 1 (основная) заключённого ГУЛАГа в 1948 году (на 1 человека в день в граммах):
1. Хлеб 700 (800 для занятых на тяжёлых работах)
2. Мука пшеничная 10
3. Крупа разная 110
4. Макароны и вермишель 10
5. Мясо 20
6. Рыба 60
7. Жиры 13
8. Картофель и овощи 650
9. Сахар 17
10. Соль 20
11. Чай суррогатный 2
12. Томат-пюре 10
13. Перец 0,1
14. Лавровый лист 0,1
Jei taip būtų iš tikro. Manau dingdavo dalis pakeliui iki kalinio. Bet Gulago kalinio maisto norma teoriškai net kiek geresnė nei Gibraltaro kareivio. Tai kodėl Gulage mirdavo tūkstančiais nuo išsekimo?










.

2009 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Šliogeris - komercinis produktas

Ir tu Brutai...jau galvojau kad filosofai gyvi duona ir mintimi. O ne. Filosofams reikia ir pinigų, ir varinių triūbų. Štai kelių paskutinių mėnesių šliogerizmų pilna spauda ir ant kiekvieno intelektualesnio kampo diskutuojama ką pasakė tas niekšas arba genijus iš Panevėžio. Šliogeris dirbo kaip arklys, mėtė ir mėtė ryškias frazes į mūsų apsnūdusią erdvę. Galvojau – gražu, galvojau – ot duoda filosofas.
Tik šiandien supratau Kai pamačiau jau ir ant stulpų jo naujos knygos reklamą. Filosofijos metras net nusisamdė piaro(pijaro?) agentūrą stumti savo knygą su fotografijomis į mases prieš Kalėdas. Pavadinimo knygos specialiai nesakysiu. Bet matyt Šliogerį kankino “Lietuvos neregėtos” sėkmė. Galiu iš anksto paguosti antrą kartą tokios pat sėkmės nepavyks pakartoti.
O Šliogeris yra elementarus komercinis produktas. Tik tiek

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Putinas и kinematografas

Smagus toks A.Kolesnikovo straipsnelis apie kinematografo vystymosi modelį Rusijoje, kurį diegia Putinas. Nors rusai tradiciškai gerai vagia(50-70 proc. valstybinių pinigų skirtų kinui nueina otkatams), bet savo padaro. Štai pagal rusiško kino bilietų pardavimus jau pasiekė 25 proc. Tie 25 proc. tai visų bilietų pardavimų Rusijoje parduota į rusiškus kinus. Netgi Lietuvoje jau žiūrime rusiškus kinus kaip normalius blokbasterius. Suvis nukritau kaip manoji 19 m. mergina, kuri rusiškai nė bum bum, žiūrėjo Nočnoj Dozor.

http://www.kommersant.ru/doc.aspx?DocsID=1268769

Bet aš dar norėjau apie mūsų nelaimingąją “Geležies dieną”(kas nežino tai lietuvių liaudies kino epas apie Žalgirio mūšį, bent jau turėjo būti toks). Gal mūsų kultūros ministras, kuris nemėgsta knygų, ryžosi baltarusiškam eksperimentui, nes jam patinka slaviškoji otkatų sistema – 50-70 proc.? Mūsiškiai vargšai kinomenininkai matyt dalinasi mažesniu procentu. Arba išvis nesidalina niekšai. Todėl taip nemylimi.

2009 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

Tuoj Cocacola mums atveš Kalėdas

Tuoj atbildės cocacolinis diedukas, o dar dovanos nesuruoštos.
Tad bandau palinkėti: Degutienei - gražų kanclerį, pensininkams - nors sniego per Kalėdas, Qbiliui – biudžetą, seimūnams - mėnesį be lėšų karpymų, elitui – babkių, liaudžiai – kad prasmegtų skradžiai žemę visi politikai su visu elitu, vaikams – gerų tėvų, Algirdui Mykolui dar ne kartą pamojuoti kumščiu konservams, Viktorui – parjoti iš Briuselio ant balto arklio.
Urviniui - visas lenkiškas knygas apie Wilno, Zeppelinus – medalį su kryžmai užbraukta vaivorykšte ir užrašu Nevermore,Grippen – užšalusią Baltijos jūrą grįžti namo, Liutus – nusipelnusio Ukbaro kultūros veikėjo vardą, Gabi – visus padarytus darbus, Minis – atspausdintą fotografiją dideliam žurnale, Cgedui – prisiminti blogą, Vilniai – irgi blogą, Vynetu – daugiau tekstų galvon, Grumlinui – šaldytuvą su užraktu, mano blogo anonimams – vardus, Bobutei – dieduką, Bukai – lašelį gerų eilių, Amliw- dar vis rasti gerą knygą, ką užmiršau, tą prisiminsiu. Gal.
Račui – galų gale visuotinę visų blogerių meilę, kiekgi gali žmogus lakstyti po blogus ir koliotis, gavo gi prizą kad geriausias blogeris, tai ir reikia tokiu pripažinti, Kreivarankiui – Šliogerio vardo Niekį, visai Verslo klasei - tūkstantį prenumeratorių.

Vaikas valgo motiną

Europos Žmogaus teisių teismas uždraudžia kryžius Italijoje.
Kažkoks košmaras. Eurobiurokratai atsisako savo istorijos ir kultūros, atmeta krikščionybę , vietoj jos mums bus patiektas vamzdis ir gėjų paradas. Kur jų galvos? Juk tos pačios žmogaus teisės gimė krikščionybės terpėje. Niekur kitur jos negalėjo gimti. Ir dabar vaikas suvalgo savo motiną.
Kažkiek net džiugu bei aišku įdomu, nes savo akimis regiu neįtikėtiną civilizicinį virsmą ir net neįsivaizduoju kuo tai baigsis.
Bet BOOM bus didesnis nei TSRS griūtis.

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F102132

2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Kaip jauna mergina lankė Londoną

Mergina 19 metų jau yra labai savarankiška ir kadangi iš po filologijos berželio yra neįtikėtinai gudri. Beveik vadybininkė. Apibėga senelius kad kiekvienas atskirai paskolintų pinigų ir nesakytų kitam. Kadangi likę dar kelios dienos iki kelionės dar perskolina tuos pinigus draugams nes jiems labai reikia ir jie atiduos iki skrydžio. Aišku nei vienas neatiduoda, tenka skristi kebabo už du svarus per dieną režimu. Bilieto nepavyko niekam paskolinti, skrydis neatšaukiamas ir štai hello, anglų žeme.
Ačiū Dievui bent jau tokia pati draugė nepamiršta pasitikti merginos ir jos abi lekia per Londoną. Lekiant Londono vėjelis prapučia galveles, ten nebelieka atminties failų ir kam nors pranešti, kad sėkmingai atvyko ar albanai jų nenukosėjo, nebereikia.
Kadangi draugė gyvena juodukų rajone visa diena praeina spoksant į juos ir po to aptariant. Vėl apžiūrėti Londoną tenka tik naktį ir tada Londonas blogai, tamsu, purvina, kas ir pranešama tėvui. Apie fotografijų trūkumą paaiškinama, jog tamsoje fotoaparatas blogai fotografuoja. Į nedrąsią tėvo pastabą, gal galima ir dieną vaikščioti po Londoną numykiama, jog pavargusi...
Trečią dieną susikaupiama tolimam kultūriniam žygiui iki Britų muziejaus, bet pakeliui užklystama į Soho ir vėl diena velniop. Tiek spalvingų gėjų, sexshopų, kad nebelieka jėgų kam nors kitam. O ir kažkas(matyt vėl koks aktyvus socialinės šalpos vartototojas juodaodis britas) pasakė, jog į nemokamą Britų muziejų baisios eilės.
Aišku po Soho nebelieka jėgų laiku atvykti į lėktuvą. Pavėluoja. Tada ūmai prisimenamas beveik palaidotas tolimose atminties užkaboriuose tėtės telefono numeris ir graudžiai sakoma – gelbėk. Ratavok, tėvai. Nėra pinigėlių vaikui grįžti namo. Vadybininko sugebėjimai dingo ir draugai taip pat.
Taip jauna mergina aplankė Londoną. Pliusiukas.
Tik baisu pagalvoti kiek dar Europos miestų nori aplankyti ši mergina...

Kas ciesoriaus....

Noriu apginti sovietinį žmogų. Kai kurie filosofai kaltina buvus jį dviveidžiu, dvilypiu: vienaip elgėsi ir galvojo viešumoje, kitaip – namuose. Smerkia filosofai tokį tartiufizmą.
Bet kuo gi jis kitoks nei šiuolaikinis vakarietis. Getų sistema bado akis iki šiol didžiuosiuose Vakarų miestuose, nors tolerancija įdiegta kaip ir visuotinai. Dukra iš Londono pvz. baisisi juodukų rajonais. Ir šiukšlingumu. Taigi kai mokami nuosavi pinigai už būstą tolerancija teeinie velniop. Joks padorus žmogus nesikelia į juodukų rajoną. Vėl tas pats dvilypumas. Ar labai toli nuo sovietinio žmogaus nuėjome?
Laikas pripažinti kad žmogui patogiausia dvilypiam gyventi. Lyg supaprastintame Biblijos posakyje “kas ciesoriaus..”: kas viešai – bus kaip jūs norite, kas man – bus kaip aš noriu.
Galų gale tai kertinis kapitalizmo principas. Žmogus ir jo noras. O tolerancija jau išvestinis produktas, skirta pasižaisti jauniems/naiviems ir greičiau niekalas, nei rimtas dalykas.

2009 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Per visus šventus:mėlynos gėlės ir Mikalouskas


Dar kartą apie nelaimingąjį Adomą

Prašau išmaningesnių Vilniaus istorijos mėgėjų padėti kovoti su gerbiamu Urviniu. Šis ponas atkakliai tvirtina buvus prieš karą paminklą Adomui Mickevičiui Šv.Anos gatvėje, kažkur prie dabartinės Onos bažnyčios. Ir dar mojuoja fotografija, kur Pilsudskis-Giniotas prie paminklo. Nors man labai panašu į garsųjį maketą kareivinėse prie upės.
http://urvas.wordpress.com/2009/10/30/is-lenkisko-foto-archyvo-vol-3/
Aš jau gavau ne kartą per galvą nuo gerb.Grippen ir kitų, kad paminklo nebuvo, buvo tik maketas lenkų kareivinėse prie upės. Tą medinį maketą vėliau nusinešė upė per potvynį. Ir niekas jau nebeatstatė.
Kas teisus? Aš pasimetęs...nors kaip visada labiau linkęs abejoti Urviniu...na jis toks...kaip čia gražiau išsireiškus... nepatikimas...

2009 m. spalio 30 d., penktadienis

Kam reikalinga Bažnyčia netikintiems?

Suprantam Bažnyčia būtina tikintiesiems. Tai svarbiausia ir pirmiausia.
Bet kam ji reikalinga netikintiems ir ateistams? Pradėsiu nuo kelių istorinių faktų.
Rumunijoje Karpatų genijaus Čaušesku režimo nuvertimas prasidėjo nuo Timišoaroje paprastų žmonių sudarytos gyvosios grandinės, kad apsaugotų nuo Sekuritate laisvamanį vengrų pastorių . Po to jau masiniai gatvių protestai visoje Timišoaroje, tada Bukareštas, Čaušesku pabėgimas ir miglotas sušaudymas.
Berlyno siena pradėjo griūti Leipcige, Nikolajaus kirchėje. Pirmadieniais jos pastoriai organizuodavo kelių žmonių laisvamaniškus susirinkimus, kol tie laisvamanių susirinkimai pavirto šimtatūkstantinėmis demonstracijomis. Tik tada įsijungė Berlynas ir kiti Rytų Vokietijos miestai.
Lietuvoje Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizacija, kuri sugebėjo efektingai veikti prieš Sistemą. Primenu Katalikų Bažnyčios kroniką.
Neminėsiu dėl vietos stokos Lenkijos pokario istorijos.
Taigi Bažnyčia kaip moralinis autoritetas gali būti ir būna inciatorius jei visuomenei kraštutinai reikia permainų. Tam ir reikia jos visiems, net ir netikintiems, - moralinio autoriteto sergėtojos. Tad nereti išsišokimai prieš Bažnyčią, kad jos hierarchai prarado progą patylėti, mane glumina. Tie išsišokėliai lyg ir atsisako moralinio autoriteto. Jiems nereikia, jie patys yra autoritetai. Bažnyčia iš tikro per dažnai tyli, kai reikia pasisakyti.
O Bažnyčios tildytojai ...kaip čia labai mandagiai pasakius....yra nematantys toliau savo duonos kąsnio po nosimi.

Euras – 6 litai?

Suprantu - žiauru. Neįtikėtina ir tai neskoningas antivalstybinis panikos kėlimas. Panikos nekeliu, tik klausiu.
O dar man taip sekėsi išpranašauti bloge visokias nesąmones: kad mirs Maiklas Džeksonas, kad Valinską suvalgys Qbilius. Pačiam gėda.
Bet jei Latviją ištiks lato devalvavimas, kas jau yra nekvestionuojama? Tai ką darys Lietuvos ekonomika, kuri susieta su Latvija tampriai? Faktiškai ekonominio likimo sesė. Atsakymas mano galva logiškas - Lietuvos ekonomika darys tą patį ką ir Latvijos ekonomika...vėl eilės prie bankų....
Kur dėti turimas senatvei paskutines babkes litais: į TEO akcijas, į Vakarų akcijas, eurus, ar pirkti penkis mūrinius garažus? Kur? Jėzau, kas žino...
Patarkit ir daugiau ekonominėmis temomis galvos pasižadu nebekvaršinti.

2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Ji ne Gibraltaro gubernatorius !!!

1780 m. kovo 11 d. Gibraltaro gubernatorius nustatė tokį anglo kareivio savaitės racioną:
svaras kiaulienos – 0,5 kg maždaug – 5 litai
2,5 svaro sūdytos žuvies – 1,25 kg pangasijų – 10 litų
2 pintos žirnių – 1,1 kg - 2 litai
1 svaras grūdų – 0,5 kg – 1,5 lito
ketvirtis svaro razinų – 125g – 1,2 lito
1 svaras ryžių – 0,5 kg – 2,5 lito
5 uncijos sviesto – 140 g – 2 litai
1,25 svaro avižų dribsnių - 625 g – 2 litai
Viso kario savaitės racionas litais Norfoje – 26,2 litai. Mėnuo anglų kario raciono Norfoje kainuoja 118 litų. Apgulties metu(kelerius metus) šis racionas buvo dar sumažintas perpus. Taip maitinamų kareivių buvo užkariauta visa Britų imperija, kur nesileisdavo saulė. Kam atrodo tai daug - tegu padalina šį racioną į septynias dienas ir dar pusryčius bei vakarienę ir dar reikia eiti durtuvų atakon…Dabar palyginsiu ar tilptų Gibraltaro kareivis į Balkanų moters siūlomą man racioną 200 litų per mėnesį...Velnias…Balkanų moteris išmaitintų bent du raudonšvarkius už mano maitinimosi pinigus.
Išvada: Gerai kad dabar ne 1780 metai ir ji ne Gibraltaro gubernatorius....

2009 m. spalio 28 d., trečiadienis

Užuomazgų mazgeliai mazgosi

Nemanau kad pats Urvinis sugalvojo tokią gražią vyro amžiaus gradaciją. Bet jei nenurodo šaltinio, tai tenka priimti taip kaip yra. Nors dar kartą nusistebint.
Taigi citata iš Urvinio:
Trys gyvenimo etapai ;
-jaunuolis, romantiškas, dailus panelėms, graudus moterims, piktas sau ir pasauliui;
-subrendęs vyras, dalykiškas cinikas, viską žinantis, įdomus tik sau pačiam;
-senis, prisimenantis ir pasakojantis apie savo vaikystės medžius ir žuvis.
Dar iš sąmonės gelmių išplaukia Kazio Sajos patikslinimas kada pasensti. Havanos zoologijos sode seną vėžlį rengiasi maitinti graži mulatė. Vėjas pakelia jos suknelę, parodo kaip dieviškai mulatė sutverta. Ką tik apnuoginta mulatė susijaudinusi pabėga, vėžlys lieka nepamaitintas. Taigi Saja ir nurodo - senas kas gailisi nepamaitinto vėžlio. Jauni išeina iš zoologijos sodo prispausti mulatės vaizdinių . Vėžlio ir neprisimena. Labai aiški pasenimo riba.
Taigi aš tikslinu Urvinį, ne tik atsiminimai ryškėja, ir ne atsiminimų gausa yra senio požymis. Seno amžiuje atsiranda kažkoks gailestis ir supratimas. Mažo ir vėžlio. Visų viskame. Nedrąsiai pavadinčiau tą išmintimi. Tuo ir esi nepanašus į paauglius ar karjeros vyrą. Visus ir viską supranti, ar bent jau bandai. Manyje to dar užuomazgos. Bet tų užuomazgų mazgeliai mazgosi.

Penki punktai kodėl verta skaityti šį blogą

Penki punktai kodėl verta skaityti šį blogą
1. Jei žmogus nekuklus o dar vyriškis ant brandaus ir senio amžiaus ribos, yra rimtų įtarimų žmogus kažką žino ar gali pasakyti. Juk jei būtų jauna moteris, dar tik žengianti į brandą, aišku įdomiau ką ji parodytų nei pasakytų. Mano galva šis argumentas yra triuškinantis ir toliau neįrodinėsiu.
2. Blogo autorius reguliariai nusišneka/nusipaisto/nueina į lankas. Užtat smagu jį demaskuoti/koreguoti/parvesti iš pievų. Tuo šauniai užsiima keli ištikimi blogo skaitytojai. Prisijunk ir tu.
3. Blogeris nerašo apie savo profesiją. Sic!!!! Visiškas unikumas blogijoje. Gal ir jokios profesijos neturi, bet be pajamų nebūtų pasiekęs garbaus amžiaus. Ir kompiuterį turi. Vadinasi pajamos yra. Savaime įdomu.
4. Supratimas apie gramatiką ir kalbainiškus dalykus kaip prieš 20 metų. Po to akyse nematė jokios gramatikos vadovėlio. Tad blogo kalba bei rašyba įdomi kaip sovietinis reliktas.
5. Blogeris įsivaizduoja, jog žino viską ir turi jumoro jausmą. Tokiu būdu nuo pervargimo stanginantis pajuokauti arba žinių pertekliaus galvelėje(o dar kapiliarai pažeisti cholesterolio bei alkoholio) artimiausiu metu reikia tikėtis Vasaros 5 arba Parko 15A. Viliojantis laukimas. Tik įsivaizduokite – rėkiantis surištas su klava Gyvenimo Stebėtojas nešamas keturių sanitarų(dviese neįveiks) į palatą dažytą šviesiai žalia raminančia spalva. Verta laukti tokio vaizdelio kelerius metus(tai optimistinis variantas).

2009 m. spalio 27 d., antradienis

Paauglystės kompleksai

Paauglystės kompleksas neigti tėvų gyvenimo būdą yra stiprus ir netgi būtinas komponentas asmenybės vystymuisi. Blogai kai jis užsitęsia smarkiai į rajoną “netoli trisdešimt metų”. Tada puolama neigti viskas kas kiek primena “tėvus” ir aišku ką nors reliatyviai įmanomo pasiekti nesiūloma(ir ypač prisiskaičius Chomsky ar dar kokį italų komunoje savo pažiūras tobulinusį filozopą). Ne, ne, ne ir viskas. Štai naujas smagiai raštingas paaugliškas blogas mūsų ribotoje erdvėje:
http://antiblogas.blogspot.com/

Gerai rašo, vėl smagiai užsipuolamas Vytauto žirgas geriantis vandenį iš Juodosios jūros. Nors su malonumu pažiūrėčiau tą visų naujųjų kairiųjų mėgiamą paveikslą, jei jį nupieštų kas nors. Šiaip tame paveiksle Vytautas tik įjojęs į Juodąją jūrą ir tiek. Žirgo negirdo. Nedurnas gi kariuomenės vadas..
Grįžtant prie paauglių. Vat kodėl “tėvai” puolami vėl iš tų pačių pozicijų: NK – 95, “Lietuvos partizanai buvo žudikai” ir Chomsky. Gal galima įvairiau kiek, o tai nuobodu, ponai paaugliai. Siela trokšta įvairovės.
Bet nenusiminkime. Yra ir labai sveikai protaujančių jaunuolių. Puikiai susitvarkiusių su brendimo/neigimo problemomis. Štai tokio blogo pavyzdys:
http://politologas.lt/

Good to be king

Kaip visada pripainiojau. Pasiteisinimui – mano blogas niekada ir nebuvo taip priartėjęs prie objektyviosios žurnalistikos(sako tokia kažkur yra) standartų. Tikiuosi pamenate efektingą merginą su dorovės policijos uniforma? Vilniaus Senamiesčio fone? Tiesa išaiškėjo.Tai pasirodo nebuvo nauja dorovės policijos uniforma, o tik fotosesija. Seimo nario Ezopo(gera būti Seimo nariu) draugės fotosesija “O lia lia” kalendoriui. O aš taip tikėjausi išvysti dorovės policiją tokiomis uniformomis.

http://www.panele.lt/lt/naujienos/popsas/seimo_nario_ezopo_mylimoji_issirenge_erotiskai_fotosesijai_foto/

2009 m. spalio 26 d., pirmadienis

Miesto legendos

Šis reiškinys visokių Mircea Eliade jau kadais buvo tyrinėjamas. Norėčiau pagirti Vilnių ir jo gyventojus, kad ganėtinai originalios yra mūsiškos miesto legendos. Vakarietiškų kopijų arba standartinių legendų Šventaragio slėnio mieste reta.
Vien ko verta tarybinių laikų(nors gal nežinau,gal buvo ir anksčiau) legenda apie Vamzdį iš Tauro alaus daryklos į barą “Tauro Ragas”. Kas gražiausia šioje miesto legendoje, kad moralizavimo nėra jokio, vien pasididžiavimas savo miestu ir miestiečių gebėjimu tiek išgerti.
O legenda apie lipčių prie Petro ir Povilo jau standartiškesnė. Su moralu. Yra moralas, kad reikia mokėti algas net ir kareiviams. Nemoki laiku algų – atsirūgs dar tai tau šimtmečiais, bus gėda visai giminei ir pasilaidojimai po bažnyčios įėjimo slenksčiu nepadės(beje ši legenda labai aktuali šiandien). Daugiau apie miesto legendas angliškai:
http://en.wikipedia.org/wiki/Urban_legend

Balkanų vyrų maisto racionas

Jau daug kartų minėjau: Balkanai - keistas kraštas. Pakanka paskaityti Pavičių ir prašalaičiui susidarytų sukrečiantis vaizdas kas tai per zabobonas. Kitokia ten ir matematika. Naujausias Balkanų moters pareiškimas(beje manau kad tai pasaulinio moterų sąmokslo inspiruotas pareiškimas):
- Tu man atiduok visus pinigus, sau tik pavalgyti pasilik kokius 200. Aš pigiau apsipirksiu, nes geriau žinau ko reikia.
Stambiam vyrui pavalgyti ir tik 200 per mėnesį? Ką valgo/geria tie Balkanų vyrai(jie gi irgi aukšti), kad taip pigiai jie kainuoja moterims? Ir ką tai reiškia - geriau žinau ką pirkti?

Mano sudėtingi santykiai su kiniečiais

Kartais pietauju tokioje kiniečių varganoje užeigėlėje. Kontingentas užeigėlėje prastas – autošaltkalviai, perekupai, policininkai ar netgi garsusis brigados likutis Gibonas. Taigi šiandien šliurpiau jų sriubą ir prisiminiau aktyvius kontaktus su kiniečiais.
Pirmas kontaktas. Viešbutis Romoje. Mažutis kinietis – portje, dar keli tarnautojai - kiniečiai. Negrabiai pajuokavau apie keistą romiečių išvaizdą, jis įsidėmėjo. Kambaryje mums su drauge parodė lovą. Solidi plati dvigulė. O kampe mažutė. Klausiu :
- O čia kam?
- Čia miegosiu aš, - atsakė siauraakis romietis.
- !!!!????, - negalėjau pratarti žodžio.
- Bet aš ateisiu vėlai ir beveik netrukdysiu….
Atkeršyjo subtiliai. Gerbiu.
Antras kontaktas. Einame per judrios Romos gatvės perėją, automatiškai paėmiau nežiūrėdamas draugę už rankos ir pervedžiau per gatvę. Pervedžiau ir dar puoliau kažką pasakoti laikydamas už rankos. Tik staiga supratau kad visi aplinkui ir net draugė juokiasi anoje gatvės pusėje. Kodėl ji ten, o jos ranka čia?
Rankoje laikiau mažyčio kiniečio turisto ranką. Jis pagarbiai žvelgė iš apačios į viršų, paklusniai perėjo su manimi gatvę, tylomis išklausė lietuviškų paaiškinimų ir bijojo ištraukti ranką. Nedrąsiai šypsojosi. Jo turistinė grupė ir mano draugė leipo juokais.

2009 m. spalio 23 d., penktadienis

Naujakalbė -2 arba koja kojon su šiuolaikiniu civilizaciniu diskursu

Pėstysis – neaktyvus civilizacijos proceso dalyvis, laikinai atsisakęs civilizacinių pranašumų.
Moteris – žmogiška vaginalinė būtybė, pasižyminti žymiai geresnėmis reprodukcinėmis savybėmis nei vyras.
Vyras – abejotinas penistinis gamtos atavizmas, vengiantis dalyvauti šiuolaikiniame civilizaciniame diskurse. Saugotinas tik kaip gamtos paveldo objektas.
Homoseksualas - nekvestionuojamai pažangus miestų subkultūros, meno ir kitų pažangių reiškinių katalizatorius. Be jo jau neįmanomas joks civilizacinis diskursas. Organizacija neturinti jokio, net apykreivio homoseksualo, negali gauti europietiškų pinigų.
Benamis girtuoklis - pasirinkęs intensyvaus alkoholio vartojimo gyvenimo būdą be atsakingo požiūrio į nekilnojamąjį turtą ir kitus socializavimosi aspektus.
Politikas – rinkėjų valios reiškėjas. Dažniausiai nei jis matęs to rinkėjo, nei turi bent menkiausią norą pakrutinti pirštą dėl savo rinkėjo. Pats politikas geriau žino ko jam reikia.
Europietis – visiškai kalbantis tokia naujakalbe, kuri padeda gauti europietiškus pinigus. Šiuolaikinio elito atstovas. Lytis neaiški, o ir skirstymas pagal lytinius ar kitokius požymius europiečių netoleruojamas. Europietis ir tiek.
Ūkininkas - gerbtino žemės apdirbimo darbo atstovas. Ne homoseksualas, bet irgi išlaikomas už europiečių pinigus. Valgyti tai norisi.
Futbolininkas – odinio kamuolio meistras bėgiojantis žalia žolyte trumpomis kelnytėmis už protu nesuvokiamus pinigus. Tie pinigai surenkami iš vyrų, kurie tokiu būdu patenkina savo atavistinius, barbariškus instinktus. Geriau mokėti baisias babkes šitiems meistrams, nei palikti vyrus akis į akį su jų instinktais.
Nacionalistas – niūrus riboto intelekto žemės kirminas. Aukščiau savo purvinų kerzavų batų nepakelia akių, todėl neįžiūri vaivorykštinio progreso ir civilizacinio diskurso naudos. Viduramžiškas Tamsuolis kuriam vertybė tokios atgyvenos kaip tradicija, šeima ir tauta. Turėtų išnykti greitu laiku po galingu liberaliosios propagandos ir teisingumo presu. Maždaug tuo pat metu kaip ir aukščiau aprašytas Vyras.

Ukbaro ateitis

Kas jau kas, o Ukbaro ateitis yra visiškai šviesi. Dėl klimato kaitos lietūs kada nors nustos arba prilašės tik tiek kad pakaktų maloniam turistiniam klimatui. Tada atvažiuos milijonas turtingų Tliono turistų ir tie turistai sakys ohoho kokia nuostabi Ukbaro šalis, kur buvo mūsų protas anksčiau. Ir kasmet palikinės savo pusę pinigų Nuostabiajame Ukbare.
Kai Ukbaro Ižde jau bus ne tik Iždo pelių kailiukai, o ir tikri pinigai - iš Liu kalno nusileis Išminčius ir paaiškins kaip sutvarkyti Ukbaro ekonomiką.
Soduose ukbariečiai už Tliono turistų pinigus pasodins pinigų medžius. Ir pinigų medžiai duos trigubą derlių. Kiekvieną rudenį.
Taip suklestės Ukbaras.

Iš vaikiškos knygelės „Ką žmonės dirba visą dieną?“

Vaikai, šiais laikais žmonės nieko nebedirba. Jie eina į darbą ir ten užsiima kas kuo, tik nedirba:
Štai žurnalistai - pliurpia.
Mokslininkai - tyrinėja. Bomžai - irgi tyrinėja. Konteinerius.
Ofiso planktonas – žaidžia kompiuteriu.
Policininkai – važinėjasi. Pardavėjos - nuobodžiauja. Seimūnai – važinėjasi ir nuobodžiauja.
Prezidentė – barasi. Premjeras – aiškina.
Finansų ministrė – neduoda pinigų. Niekam. Kai kurios moterys irgi neduoda. Niekam arba kai kam.
Marketingistai – vynioja visus aplink pirštą.
Bedarbiai – ima pašalpą.Ūkininkai – ima kompensaciją. Valdininkai – irgi ima.
Jei gerai valgysite košę, vaikai, užaugę irgi galėsite būti žmonėmis.

2009 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Tėvų auginimas: filologinės problemos

Tėtė buvo labai susijaudinęs, kad moku tik žodį mama. Mano tėtė labai didelis(o aš mažytė) tai dėl viso pikto išmokau žodį te-te ir vadinu juo visus: tėtę, mamą ir katę. Suaugę keisti – dabar mama pyksta ir moko savo žodžių. Bet man patinka žodis te-te, štai tėtė jį išgirdęs mojuoja rankomis ir šypsosi, o mama manau pripras. Laikui bėgant. Šiaip jau suaugę galėtų vieningiau džiaugtis mano žodžiais. O tai dabar vienam tas pats žodis tinka, kitam jau ne. Teks pratinti.
Vyksta ir mano varžybos su sese. Tėtė liepė varžytis kuri greičiau išmoks kalbą, aš – lietuvių ar ji - lotynų. Sesuo jau sunerimo išgirdusi te-te, metė SMS rašymą ir puolė aktyviai kalti lotynų. Na bet mes dar pažiūrėsime kuri greičiau išmoks kalbą.

2009 m. spalio 20 d., antradienis

Top pop. Praeitas šimtukas

Vėl susikaupė šimtukas nereitinguotų žinučių šiame bloge. Kas labiausiai patiko keistajam šio blogo skaitytojui iš praeito šimtuko?
Atsakau: populiariausias skaitinys buvo kareiviški memuarai apie sienlaikraščio leidybą Tarybinėje armijoje... nykesnio atrodo ir nesugalvosi dalyko, ale...12 reakcijų(rekordas!) ir 4 komentarai. Viso 16 balų. Štai jis:
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/09/antroji-kariniu-memuaru-dalis-pulko.html

Daugiausia komentarų(13) sulaukė:
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/08/donskis-fiktyvus-filosofas-bet-tikras.html

Nenuostabu. Leonido Donskio veikla EP sudomino ne mane vieną. Ir reakcijos bei pasisakymai apie tą veiklą buvo aštresni nei mano.
Likę 98 pranešimai buvo nykūs kaip maršrutinis autobusas nr.34.

Upei alzheimeris

Upė Neris pas mus atplaukia iš Baltarusijos ir Nemenčinės. Prieš pusantro šimto metų ja plaukė grafas(ir tam buvo surengęs didingą ekspediciją) ir surašė ją į knygą. Graviūras Neries knygai graviravo pačioje Saksonijoje. Grafui upė labai patiko.
Prieš aštuoniasdešimt metų lenkų kariškiai ant kranto surentė medinį didelį Mickevičių. Upei Mickevičius patiko ir jį nusinešė sau. Upei patikdavo ir miestas, pavasariais Neris vaikštinėdavo po miestą iki pat Universiteto.
Dabar upė bejėgė, mieste nevaikštinėja jau nuo nepamenamų laikų, ji dabar humanizuota bei apveržta krantinėmis. Uoslus praeivis netgi pastebėtų jos nekokį kvapą. Miestelėnai juokiasi iš silpnos upės, mėto bambalius, rašinėja ant jos krantų eilėraščius ir kabina virš jos surūdijusius vamzdžius dėl linksmumo. Matyt visi žino – upei alzheimeris. Upė plavinėja sau vaga be jokios nuomonės. Ir nieko miestelėnams nepadarys.
Ir kaip visko gyvenimo uostęs stebėtojas turiu visišką moralinę teisę paklausti: ar įmanoma kad tokią upę pamiltų grafas ir plauktų surengęs ekspediciją nuo pat Baltarusijos pelkių? Juk upės kaip moterys, mylimos tik jaunos ir aistringos...

2009 m. spalio 16 d., penktadienis

Tai demokratija????


Pokalbis mikriuke po darbo. Vyras skambina mobiliu:
- Valgyti yra? Gal ko iš parduotuvės? Nereikia?
Kažką aiškina spigus moteriškas balsas.
Vėl vyras:
- Kaip tai demokratiškai?
Kažką aiškina spigus moteriškas balsas.
Vyras nustemba:
- Tai pačiam ir išsikepti reikės???
Spigus balsas dar pašneka.
Vyras išjungia mobilų ir liūdnai žiūri pro langą.

Šokiai kam virš 30 ir kompotas

Bais gražus man nematytas projektas www.kompotas.lt
Dizaino požiūriu klaikus, pasikrauna lėtai, bet žavinga pati koncepcija. Aprašyti tokį reliktinį Vilniaus reiškinį kaip valgyklos. Gerai ir ekonominiu požiūriu. Sužinai kaip kur beveik įslaptintose vietose galima pavalgyti. Net skaniai ir pigiai. Ir ar skanus kompotas.
O valgyklos nėra jau tokios paprastos. Kai kuriose valgyklose net organizuojami šokiai kam virš 30.
http://www.kompotas.lt/lt/index2.php?id=79
Į tokius šokius patekti visada buvo mano slapta svajonė.
Palinkėčiau projekto autorei nesustoti: yra dar turgūs, kibininės, čeburekinės, poliklinikos, babuškų suoliukai prie namų, lombardai, načnykai, pilnas Vilnius paslaptingų sovietinių reliktų ir gyvenimiškų istorijų.

Сегодня он играет джаз а завтра Родину продаст?

Yra toks mane reguliariai užsipuolantis blogeris. Žmogus gal geras, bet kai kas antrą postą traukia mane per dantį tai esu priverstas viešai kreiptis į blogerių visuomenę demaskuodamas kaip nekaltai morališkai žlugdomas darbštus, doras ir sąžiningas blogeris Gyvenimo stebėtojas.
Sutramdykime teroristą. Išrėžkime jam į akis vieningą griežtą blogerių visuomenės atkirtį:
- Esi neteisus, Urvini!!!!!
(Beje ar pastebėjote kaip tiksliai atitinka nickas mentalitetą?)
Persekiojimo pavyzdukai.
1.Apkaltina mane vuajerizmu ir erotomanija. (Nors lenkai labai teisūs suklasifikuodami savo nuogybes kine. Kodėl to nepadarė iki šiol su lietuvišku kinu Skirmantas Valiulis nelabai suprantu):
http://urvas.wordpress.com/2009/10/16/rafinuotiems-sinefilams-erotomanams/   
2. Apkaltina mane ir dar puikų baltarusišką laikraštį Naša Niva faktų klastojimu( o faktai aišku pasitvirtina mūsų naudai):
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/10/baltarusiai-isgelbes-patriotini.html
3. Apkaltina mane perdėta homofobija (o mano homofobija normali, remiuosi tik faktais):
http://urvas.wordpress.com/2009/10/16/homofobai-saugokites-bernardinu/ 
4. Neigia faktus, kad Polanskis ir Vudis Alenas pedofilai, tą rašantį išvadina fašistine kiaule ir dar pasiunčia pas Račą nei iš šio, nei iš to:
http://urvas.wordpress.com/2009/10/15/ar-darys-vudis-alenas-filma-apie-zalgiri/
5. Šmeižia jog aš perku savo kūdikiui kiniškus žaisliukus. Angliškas ten žaislas:
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/09/tevu-auginimas-salmukas-judas-indas.html

Ar tikrai lietuviai nevykėliai?

Mūsų ekonomika prasčiausia ES. Na gerai latvių prasčiausia. Mūsų beveik prasčiausia. Mums bandoma įpiršti mintį, jog esame baisūs nevykėliai. Mano galva yra priešingai. Paėmiau JAV Čikagos miesto statistiką iš oficialių šaltinių. Išskyriau lietuvių tautinę grupę(selected population group) ir palyginau su Čikagos vidurkiu. Pajamos lietuvio per capita yra 88 procentais didesnės nei vidutinio amerikono -čikagiškio. Pirmaujanti tautinė grupė. Mano išvada paprasta - mes nusipelnėme gyventi geriau. Gyvename dabar blogai, nes mus 20 metų stabdė(stabdytojų sąrašas ilgas: nuo Braziaus iki švedų). Kažkodėl Amerikoje parodome visiems špygą.
Nuorodos apačioje.


http://factfinder.census.gov/servlet/SAFFIteratedFacts?_event=&geo_id=16000US1714000&_geoContext=01000US%7C04000US17%7C16000US1714000&_street=&_county=chicago&_cityTown=chicago&_state=&_zip=&_lang=en&_sse=on&ActiveGeoDiv=&_useEV=&pctxt=fph&pgsl=160&_submenuId=factsheet_2&ds_name=DEC_2000_SAFF&_ci_nbr=545&qr_name=DEC_2000_SAFF_A1160®=DEC_2000_SAFF_A1160%3A545&_keyword=&_industry=
Economic Characteristics - show more >> SelectedPopulation Group TotalPopulation
In labor force (population 16 years and over) 8,877 1,358,054
Mean travel time to work in minutes (workers 16 years and over) 32 35
Median household income in 1999 (dollars) 46,320 38,625
Median family income in 1999 (dollars) 58,373 42,724
Per capita income in 1999 (dollars) 34,970 20,175
Families below poverty level 137 105,752
Individuals below poverty level 1,067 556,791

2009 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Konsultavimo paslaugos. Kaip gelbėti verslą kriziaus sąlygomis

Nemokamos konsultavimo paslaugos.Darbo žmonių prašymu. Kaip gelbėti verslą kriziaus sąlygomis:

1. Revoliucinio matroso metodas.
Keisti antiliaudinį režimą revoliuciniu būdu. Sudeginti savo mokesčių dokumentus o ir visą mokesčių inspekciją pirmą sukilimo naktį. Po to kaip Dievas duos. Pirmu lėktuvu į Paryžių.
2. Metodas: dirbti ir dar kartą dirbti.
Na čia tik durneliams... iš darbo dar niekas nepraturtėjo...
3. Metodas: darbuotojus motyvuoja ne tik atlyginimas.
Deja šis metodas reikalauja kasdienio kruopštaus darbo. Privaloma kasdien pasakoti darbuotojams apie šviesią firmos ateitį, puikias karjeros perspektyvas, būtiną darbuotojų entuziazmą krizės sąlygomis, laikinus sunkumus, domėtis darbuotojų šeima bei savijauta. Vaizdingai bei reguliariai pasakojant galima nemokėti atlyginimo. Bet po kokių pusės metų supratingesni darbuotojai gali trukčioti galūnėmis ar kristi po stalu tik išgirdę žodžius “šviesi firmos ateitis”.
4. Metodas: sam durak.
O kodėl jums reikia mokėti atlyginimus kvailiems žmonėms, kurie nesuprato kas darosi Lietuvoje ir neemigravo???? Kvailį ir bažnyčioje muša.
5. Verksnio metodas.
Graudžiai verkti dėl žlungančio verslo per televiziją, pas ministrą, seime, gatvėje, kaimynėms, siuntinėti skundus Europos organizacijoms. Gal kas pasigailės arba koks Strasbūro teismas priteis krūvą babkių iš valstybės.

Filologijos berželis – 2

Filologijos fakultete moko labai vertingų dalykų. Aš tarkim įsivaizdavau kad suvidurkintas filologas yra piršto storumo akinių stiklais ir sunkiai besiorientuojantis erdvėje, jeigu tai ne bibliotekos lentynos – bet ne iki tiek...
Spalio viduryje pirmakursiai filologai rašė darbelį anglų kalba kaip orientuotis Universitete. Primenu: nuo rugsėjo 1-osios jau praėjo apie 40 dienų. Nejuokauju, dauguma iki šiol nežino kur švaresni tualetai arba kaip patekti į retesnį kiemelį. Tai ne anekdotas. Mano dukra iš šio darbelio gavo aukščiausią balą. Nes sena vilnietė, tad Universitetą buvo mačiusi anksčiau. Kiti nesugebėjo teisingai parašyti, gavo mažesnius balus....

P.S. Matyt Universitetas išduoda filologijos bakalauro diplomą kai įsitikina, kad kandidatas jau sugeba pereiti Universiteto kiemeliais nepaklydęs. Tada atsiranda viltis, kad žmogų galima išleisti ir viešon erdvėn..

2009 m. spalio 14 d., trečiadienis

Šiltas radiatoriaus vamzdis

Vakar vakare supratau - visa depresija ir piktumai nuo šalto radiatoriaus vamzdžio. Visa neviltis dėl politikų ir prokurorų nuo šalčmiriavimo. Žmogus prisilietęs šalto metalo gabalo negali auginti orchidėjų arba skristi į kosmosą. Jam nusvyra rankos ir optimizmas keiksnodamas išbėga tolyn link palmėmis apaugusių kraštų, kai apšąlę pirštų galiukai ir marškinių švarių nebeturi, nes nėra kur išdžiovinti. Žmogui prilietus tik šaltą metalą neatšuoliuoja mintis priglausti žmoną. Jam ir taip šalta. Šalto ir drėgno metalo apsuptyje galima tik žudyti priešus. Nes nebus jų gaila nuo vidinio organizmo piktumo.
Tačiau pradėjus šildyti... vos praveri duris, pajauti N a m u s, šilto oro bangomis puikiai pasiekia nosies receptorius vakarienės aromatas, ir pats šiltomis rankomis gali priglausti ką nors irgi su šiltomis galūnėmis. Katė nebereikalauja paimti ją ant rankų ir persikelia žiemoti ant radiatorių. Kūdikis miega ilgai kaip dera kūdikiui. Visi susitaiko ir dalinasi šokoladą. Ir ma juos šunes, apmokėsime ir šildymo sąskaitas. Juk taip jauku.

Visos Lietuvos diagnozė: 1939

Sveiku protu nesuvokiama kaip elitas laisvanoriškai smaugiasi save savo nesąmonių virvėmis. Elitas turėtų kiek pergyventi dėl valstybės, bent jau tiek, kiek elitui reikia valstybės išsaugoti privilegijas ir padėtį. Niekaip kitaip šių dieno elito veiksmų negalima įvardinti kaip idiotų(idiotai - dar kartą patikslinu, kas nesuprato - elitas) tampymą už marionetės siūlų.
Retas žmogelis jau geba įžvelgti elito veiksmuose rūpestį dėl valstybės arba rinkėjų. Ir tas žmogelis – jei jis egzistuoja – turi dievišką įžvalgos dovaną, jei tai įžvelgia.
Ko gero rūpestį valstybe nuo trapių dabartinio elito pečių teks perkelti kitiems.Gerai dar jei ne kremliukams.
Tačiau nekremliukai Lietuvoje neturi net padorios organizacijos, kuri sugebėtų veikti ir nebūtų aptepliota valdančio isteblišmento išskyromis.
Ot daug pasiekėme per 20 metų. Kaip tai primena 1939 metus (irgi po 20 metų valstybingumo)...

Kokių idėjų sklaidą remia turtingosios Europos šalys Lietuvoje?

Pasidomėjau ir pasibaisėjau.
Citata(gramatinės klaidos paliktos taip kaip originale) iš atviri.lt
"Ši ataskaita yra Lietuvos gėjų lygos įgyvendinto projekto “LGBT teisių pripažinimo Lietuvoje teisinės strategijos”, kurį paremė Nyderalandų užsienio reikalų ministerija, dalis."

Tame Nyderlandų karalystės mokesčių mokėtojų pinigais remiamame projekte išdėstytos visos homoseksualistų organizuojamos Lietuvos institucijų, žiniasklaidos puolimo – propagandos strategijos. Iš esmės homoseksualizmo propagandos Lietuvoje vadovėlis/parankinė knyga. Taigi mieli olandų rinkėjai, ar žinote kad jūsų mokesčiai naudojami homoseksualizmo propagandai Lietuvoje? Ar tam pritartumėte? O gal mes galime Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais paremti mečetės statybą Roterdame? Gal taip apsikeistume idėjų sklaida?
Norvegijos fondas(norvegų naftos pinigai, kurių nežino kur dėti) parėmė seminarą “Informacijos skleidimo apie homoseksualizmą švietimo įstaigose metodus”. Gal geriau paremtumėte paauglių sportą Lietuvoje arba projektą “Tūkstantmečio vaikai” vargšėje LRT? Ar jau Norvegijos ateitis visiškai priklauso nuo to kaip dėstomi homoseksualizmo pradmenys Lietuvos mokyklose?
Mano galva Nyderlanduose ir Norvegijoje tikrai per daug pinigų, nebežino jau kur juos dėti....

2009 m. spalio 13 d., antradienis

Blogspot prieš Livejournal. Kur įdomiau?

Livejournal bendruomenė jau seniau susitvėrusi, todėl intelektualine jėga blogspot bendrija vargu bau ar gali pasipriešinti. Šiandien. Bet kadangi mane nervina tie Livejournal užsikodavimai nuo svetimų labai viliuosi jog ir pas mus atsiras pakankami įdomių blogų. Ir galima bus išgyventi vien savais įdomiais blogais.
O į Lj net neverta registruotis ir ten pradėti blogą. Ten jau neįdomu, ten jau sava hierarchija. Kas protingas ir kas dar protingesnis seniai pasiskirstyta ir kaip kiekvienas ilgai dirbantis gerai suteptas mechanizmas girgžda be sutrikimų, tai yra neįdomiai. Pas mus blogspote dar gali sulaukti netikėtumų, o ir kas čia protingiausias/dar protingesnis iki šiol nenustatėme.
Blogas.lt neverta net minėti, ten paauglių bakchanalija. Iš ten jau tiesus kelias į feisbukus.
Gal praleidau kokias įdomias lietuviškas blogų bendruomenes?

2009 m. spalio 12 d., pirmadienis

Iš moterų enciklopedijos: apie teritorijų užkariavimą

Pasiruošimas: ginklų galandimas teritorijos užkariavimui vyksta nuo pat merginos sąmoningo gyvenimo pradžios.
Ginklavimasis: retam moterų giminės egzemplioriui gamta duoda visus ginklus iškart, kitoms tenka juos tobulinti. Bet pagrindiniai ginklai aiškūs: ašaros bei vingiuotas kūnas. Moterų kūnas padaromas specialiai vingiuotas, slėpiningas ir kauburiuotas, kad vyrai užsipainiotų jame.
Teritorijos pavergimas: kiekvienoje teritorijoje iš pradžių ganosi nieko neįtariantis laisvas vyriškis, tereikia išsirinkti romesnį, teritorija pavergiama palaipsniui, iš pradžių parodomas puikiai apsiginklavusios(kuo daugiau vingių) moters kūno gabalėlis, palaipsniui rodoma vis daugiau, kad teritorijos atstovas įjunktų, bet visko šiukštu negautų iškart. Kai aukai nuo pastangų iškrenta liežuvis ir akys padūmavę reikia greit greit jį apžieduoti ir tada teritorija jau užkariauta.
Teritorijos saugojimas: deja, kai dūmas nuo akių nuslenka vyriškos giminės atstovai taikosi žiedą nusismaukti arba išvis pabėgti. Visą laiką teks saugoti savo teritoriją ant trumpo pavadėlio. Negalima per stipriai pririšti – užsismaugs. Per laisvai - pabėgs. Teritorijos pakraščiuose slankioja moteriškės, kurios pražiopsojo savąjį. Gali nugvelbti. Bet toks moters likimas – saugoti užkariautą teritoriją. Tik gyvenimo pabaigoje kai jau teritorijos vyriškiui painiojasi kojelės, nesusigaudo galvelė ir šokinėja širdelė galima kiek atsipalaiduoti. Sprendžiant pagal demografinius rodiklius – kiekvienai moteriškei dar lieka 10-15 metelių ramaus gyvenimo užkariautoje teritorijoje jau be vyro. Manoma tai verta pastangų.

Kaip barbaras

(utopija)

Barbaras žengė pirmąjį žingsnį perrašant Beresnevičiaus Imperijos Darymą raidėmis, kurios iš kraujo. Tokios raidės tikriausios. Barbaras. Stiprus vyras, kuris gina savo šeimą, gentį. Visa gentis atsako – taip. Ir būk mūsų vadas.
Teisės jam tereikia tiek kiek jis pats ir gentis suvokia teisingumą arba kiek liudija paprotinė teisė perduodama žodžiais. Rašytinius teisės kanonus galima nagrinėti išlepintiems prabangos bei malonumų romėnams, kurie gulinėja termose. Vieno kito romėno auka(kaip jie gudragalviai siūlosi) barbarams net nereikalinga. Visa Roma turi būti sugriauta. Ir to miesto griuvėsiuose net bjauru apsigyventi. Romose barbarai negyvena.
Ir dar vienas persergėjimas. Į mūsų gentį arba genties žemes niekas tenesikėsina, ne tam griaunama Roma, kad įsileisti kitus. Mes įvesime teisingumą ir sukaupsime energiją mūsų Imperijos darymui. Imperija bus net ne plati žemėmis, o tvirta tautos dvasia. Imperija kursis mūsų viduje

19 ir 8

Vienai šiandien sukanka 19 metų, o kitai greit 8 mėnesiai. Bet su abiem man gerai. Ir jos viena kitą mėgsta, susikalba tik viena kitai suprantama kalba.
Jau sūnų neplanuoju. Kažkada norėjau, bet dabar kai pagalvoju – moterys keturgubai šiltesnės. Iš dukrų gaunu gerų emocijų. Kartais tik išgąsdina kai kurie mano genų atspindžiai, ypač toje kuriai 19 – viską žino, bet nežino ką su tomis žiniomis daryti...

2009 m. spalio 9 d., penktadienis

Mus mušantis laikas

Viduramžiais kiekvieno padoraus miesto gatvėje garbingiausioje/aukščiausioje vietoje būdavo mušamas laikas. Miestelėnams ir nereikėjo savo laikrodžio. Laikas buvo virš visų. Ir bendras. Laikas mus gerbė, mes gerbėme laiką.
Bet kai kiekvienas turi ant savo rankos dailutį laikroduką arba dar baisiau savo pleputyje laikrodžiuką – tada tas solidus laikas pavirsta milijonu mažyčių laikučių. Laikučiai kad maži, tai laksto ir trankosi, griuvinėja ir ašaroja. Todėl tokie nepatikimi ir vis po vieną.
Tada ateina tas senasis galingasis laikas kuris virš visų ir jau mus muša po vieną. Su savo mažyčiais laikais ir negalime pasipriešinti.

Cirkas vardu Lietuva

Pagal pastarųjų dienų įvykius

95 procentai nelaimingų. 5 procentai juos prižiūri, prižiūrėdami linksminasi visais įmanomais būdais.
Išlenda vienas ir šaudydamas pasako nafik.
Tada 5 procentai atrenka iš savo tarpo penkis nelaimėlius ir numeta juos 95 procentams. Tie nelaimėliai sudraskomi į gabalėlius cirko minios džiaugsmui.
Ir vėl lieka kaip buvę.
Ir toliau lieka ta pati proporcija. 5 procentai valdo 95 procentus. Ir penki procentai linksminasi toliau, bet atsargiau.
Jei 95 procentų tarpe atsiras nauji 5 procentai kurie nutars pakeisti senus 5 procentus, tada bus leveriucija ir bus bėdoje visi 100 procentų.
Moralas - nėra jokio moralo.

2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Nobelis-šnobelis

Nobelio literatūros premiją gavo Herta Muller iš Vokietijos. Kas per...
Kur premija Peru Vargui Ljosai arba Balkanų Pavičiui. Eilė dar neatėjo?? Numirs gi žmonės. Atėjo laikas tolerantiškai duoti moteriai ir Vokietijai? Radom atitikmenį...buvo neseniai gi Jelinek, austrė ir dar net moteris...
Kas Lietuvoje žino tą šedevrą Muller?

2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

National Geographic debiutas


Lietuvos spaudos rinka pasipildė dar vienu žurnalu. Panašiu vertalu kaip ir Geo. Apie Geo vertimo į lietuvių kalbą keistenybes jau minėjau savo bloge;
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/06/zurnalas-geo-nauju-ziniu-saltinis.html
Pavarčiau pirmą NG numerį. Lyg ir nėra ryškių nusišnekėjimų kaip Geo, nėra jokių straipsnių apie elitą, tai jau nuteikė maloniai. Nemaloniai nuteikė 1938 metų NG straipsnio apie Lietuvą kelios frazės apie labai jau slavišką lietuvių išvaizdą. Labiausiai pribloškė pagrindinė numerio tema – milžiniški medžiai sekvojos ir jų tokios raminančios fotografijos.
Išvada: NG yra netgi kiek filosofinis žurnalas. Sako nurimkite, pažiūrėkite kokie ramūs milžiniški medžiai sekvojos. Pagalvokite apie jų amžių, apie jų stovėseną per visus kataklizmus ir koks mažas žmogutis šalia jų. Galų gale sako pažiūrėkite kokia kitokia gali būti žiniasklaida.
Bet prognozuoju liūdną baigtį ir Geo, ir NG.
Nu nepratę mes taip ramiai skaityti apie sekvojas. Nepratę mes...trūksta kraujo ir skandalo paskonio.

Skaitymo menas ir malonumas

Apšviesiu kaip kaifuoti nuo skaitymo.
Štai elementarus sakinys:
Kai praėjęs pusę kelio pamačiau tamsų vyriškį buvo be penkių dvylika.
Profanas - skaitytojas taip ir skaitytų kaip parašyta. Joukun darbs - atsakytų Petras Cvirka.
Išsilavinęs skaitytojas ypač jei įsivaizduotų šį tekstą parašius Borchesą (arba mane) perskaitytų visai kitaip tą sakinį:
Dantė Aligjeris pradeda savo Pragarą.
Paaiškinimai:
1. Bet kuriam kiek išsilavinusiam europiečiui yra žinoma garsiausia Dantės eilutė: Gyvenimo praėjęs pusę kelio. Jei autorius pradeda savo sakinį tiesiogine citata iš Dantės tai labai tikėtina garsųjį florentietį ir turi galvoje.Tuo ir įsitikinsime kituose punktuose.
2. Ką reiškia pradžia - Kai. Jei supratome kalbant apie Dantę, tai Kai reikštų sutapimą laike su kažkuo svarbiausiu Dantės gyvenime. Svarbiausias jo veikalas - Pragaras.
3. Frazė Tamsus vyriškis ir patvirtina tą - kalbama apie Pragarą.
4. Pamačiau - rašo aklasis Borchesas. Toks aklojo pamatymas tinka apbūdinti praregėjimą, labai didingą įžvalgą/kūrybos procesą, bene svarbiausią gyvenime. Svarbiausia įžvalga/kūrybos procesas Dantės gyvenime – Pragaro kūrimas.
5. Išmušus dvyliktą įvyksta svarbiausi susitikimai ir įvykiai europietiškoje kultūroje.Tingiu net vardinti. O ir tamsos pasaulio veikėjai mėgo dvyliktą pradėti savo darbelius... Taigi nuoroda be penkių dvylika – tuoj prasidės svarbus įvykis. Kodėl skaičius penki? tai magiškas skaičius, paprastai penkiais įrodymais pagrindžiamos visos mano įžvalgos.
Taigi intelektualiai perskaitėme sakinį ir jo prasmė visiškai ne tokia kaip pagalvotų koks urvinis profanas.
Pakaifavote kartu su manimi?

Į penkerius punktus

Polinkis klasifikuoti penkeriais punktais įvairius reiškinius ar moteris savaime suprantama nėra sveiko proto išraiška. Kaip jau minėjau tai matyt pro Eustachijaus vamzdelį prasiskverbusiųjų įtaka. Šitą pripažinsiu ir pranešiu ką dar reikėtų suklasifikuoti, bo laksto neaiškiai ir be krypties:
1. Moterys. Krūvos bandė jas išaiškinti nuo Šopenhauerio iki Erlicko. Bet klasifikavimui bei atidiems tyrinėjimams dar liko daug medžiagos.
2. Vilnius.Labai įtartinas miestas. Kuo aš vyresnis, tuo įtartinesnis tas miestas.
3. Rusija. Kažką rezga. Visi tą žino. Bet tyli.
4. Mūsų ekonomika. Vaikoma įvairiomis kryptimis dar įvairiau nei moterys. Visi ekonomikos galai tamsiuose užkaboriuose. Baisu ir įeiti.
5. Turistai. Nuo rėksmingųjų Ostrabramos ir Cmentarz Rossy mėgėjų iki tyliųjų mažiukų japonų. O kur dar patogiųjų Lietuvos moterų pasiilgę britai.

2009 m. spalio 6 d., antradienis

Baltarusiai išgelbės patriotinį Lietuvos filmą

Beloviežo girioje mūsų kultūros ministras Vilkaitis(tas kuris liepė nebepirkti knygų) įtraukė į „Geležies dienos“(kas nežino tai didysis tautinis kinoprojektas apie Žalgirio mūšį) filmo prodiusavimą ir baltarusius. Savo jėgomis nepajėgėme padaryti aukštos prabos tautinį filmą , dabar darysime su baltarusiais tautinį – patriotinį filmą??? Už Lukašenkos pinigus?
Gal per stipri Vilkaičiui zubrovka buvo?


Nuoroda baltarusiška, bet suprasti galima:
http://nn.by/index.php?c=ar&i=30213

Kažkas seka pėdomis

Įtariu kad kažkas seka Beresnevičiaus, o gal net pačio Palemono Dračiulos pėdomis. Čia tokių etiudų daugiau:
http://naujapilis.livejournal.com/tag/filosofijos+etiudai
Man labai smagiai susiskaitė. Vienas etiudas kaip pavyzdys apačioje.

Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris grįžta namo.

„Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.
Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu... staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja... „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.

Kreivarankis

Virusai kompiuteryje

Kompiuteriai namie mėtosi vos ne kiekviename kambaryje, o keliuose(kambariuose, ne namuose) net po du. Suprantama tarp tokios gausos nėra nė vieno normalaus. Kai kuriuose neatnaujintos virusinės programos. Va tokį pamestinuką neseniai įjungiau, ir ką, vos slenka. Kaip vergas į vergų turgų.
Ir kartą gulėdamas tamsoje, kai už lango bučiavosi su šlapiais medžių lapais vis painkšdamas kardinalusis rudens vėjas aš išpiltas šalto prakaito supratau, jis - neišvalytas, va toks kupinas sulyg metalinės dėžės kraštais visokių priešiškų virusų ir trojanų. O aš šalia jų miegodavau. Naktimis kai aš prarasdavau budrumą maži ir plaukuoti virusai išlįsdavo iš kompiuterio ir vorele tipendavo man į ausį. Toliau per Eustachijaus vamzdelį patekdavo jau smegenysna bjauriai piktdžiugiškai kikendami. Jie - priešai – sulindo į mano galvą, pridiktavo keisčiausių fantazijų, tamsiai išspalvino mano paakinius maišelius, apkrėtė polinkiu nesustabdomai valgyti(būsiu tuoj kaip Grumlinas – 145 kg) ir supykdė su pažangiuoju pasauliu. Na kas pažangiausi tikiuosi žinote: Donskis su draugeliais.
Taigi, jei ką, aš nekaltas. Virusai kalti. Ir tie - kaip jie - trojanai. Kaltas tiek kad rankų neploviau., o ir gyvendamas pamėklių pamėgtame Vilniuje privalėjau labiau būdrauti.

2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

Nepadorioji teatro istorija

Ši nepadori bet smagi istorija įvyko giliais sovietiniais laikais Tagankos teatre Maskvoje. Tagankos teatras anuomet buvo pati pažangiausia vieta Sovietijoje.
Aktoriai be teatro lyderio Jurijaus Liubimovo(gastroliavo) paskubomis surentė Meistro ir Margaritos spektaklį. Grįžo iš gastrolių pats Metras ir pats nutarė peržiūrėti, o jei reikia ir pataisyti spektaklį. Jei pamenate romaną yra baliaus scena, kur Margarita priima svečius nuogutėlė.
Tai žymusis Tagankos teatro režisierius, visokiausių teatrinių premijų Vakaruose ir Rytuose laureatas Jurijus Liubimovas patikrino visas teatro artistes toje scenoje. Jo spektaklio koncepcijai buvo svarbiausia peržiūrėti kaip kiekviena iš jų atrodo nuoga.
Likusios rolės buvo padalintos/patvirtintos be didesnių peržiūrų.
Spektaklis pavyko anšlaginis, buvo rodomas bene trisdešimt metų.
Ką reiškia taikli Metro akis...

Slaptasis senelis

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš nesusitvarkau su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių gyveno Vorkutoje apie 20 metų, po Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę.Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiškai intiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, pasakė kas buvo išdavikas, anas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tie trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Dievo nėra, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais.

Kai sirgo vėžiu paskutiniais metais po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu greit ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.

antkapiai

Žanas Muchamedovas.1961-1999
Aišku gyvenau per trumpai, nes prasigėriau. Bet sukos nors būtų kas pasidomėjęs kodėl aš Žanas kai Muchamedovas.

Cicilija Ruzgienė 1897 – 1976
Visus savo giminės vyrus palaidojau, bet nei vienas manęs taip ir nepavadino pilnu vardu. Visi trumpino mano vardą.

Antanas Dėdelis 1896- 1927
Elena Dėdelienė 1886 – 1946
Aš jau buvau antras našlės vyras. Ir taip pat miriau neturėdamas nė trisdešimties kaip jos pirmasis.

Juozapas Tomkus 1927 – 1945
Miriau nuo apendicito. Net nepatogu, tais metais nuo ligų niekas nemirdavo.

Juozapas Ramoška 1919 – 2008
Labai ilgai gyvenau, išgyvenau net ir po karo, išsislapsčiau 20 metų ir nuo ruso, ir nuo miškinių.

Dantis ir žodis

Dantis ir žodis(iš tėvų auginimo)




Tėtę auklėjau. Šiandien pirmą kartą pasakiau du žodžius ir abu buvo mama. Be to turiu vieną dantį , bet iki šiol atsisakau tėtei jį parodyti. Apčiupinėjimo būdu tėtė randa dantį, bet šiaip jam nerodau. Ir ant graužiamo obuolio matyti danties žymė. Mamai dantį parodžiau, tai ji ir išplepėjo tėtei. Pleputė. O tėtė vaikšto išsižeidęs ir šneka, jog irgi augino vaiką, na gerai kažkiek augino...Kodėl jam nerodoma ir nesakoma?

Jei tėtė dažniau su manimi žais ir leis paspaudyti kompo klaviatūrą tada gal susitarsime.

Mes ne vieni

Mes ne vieni. Vatikanas oficialiai su mumis:
http://www.balsas.lt/naujiena/312086/vatikanas-es-kelia-gresme-valstybiu-tapatybei-tradicijoms-ir-istorijai/rubrika:naujienos-pasaulis-esireuropa


Individualios Europos šalys turi savo tapatybę. ES joms primeta savo įstatymus arba pažiūras ir jie neturi atitikti vietinių tradicijų ir istorijos. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui Airija, logiškai tam priešinasi“ - teigė T. Bertone.


„Jei pavyzdžiui Europa pripažino homoseksualų poras kaip lygias santuokas, tai prieštarauja jos pačios istorijai. Ir būtų teisinga tam priešintis. Bažnyčia nori paskatinti šalis šiuo atveju“ - kalbėjo Vatikano valstybės sekretorius.

Vatikano pozicija vis dažniau mane pradžiugina. Vienintelė blaiviai pasisakanti valstybė. tarp kitų užsitoleravusių.

2009 m. spalio 2 d., penktadienis

Trumpulis - talento pusbrolis

Trumpulis - talento pusbrolis.
Konkursas su prizu.

Ruduo puikus laikas visu grožiu išsiskleisti depresyvioms lietuvių nuotaikoms.
Be to norėdamas pagrįsti, jog laukiu vyriškos literatūros trumpulių, ir net įsipareigodamas finansiškai atsiųsti nugalėtojo adresu materialų prizą(kai darydavau anksčiau konkursus prizai realiai keliavo adresatams, net vardo nereikės, pakaks tik adreso su inicialais), skelbiu trumpos istorijos (trumpulio) konkursą.
Bet jame būtinas siužetas, būtina istorija, pasijaudinimus bei liūdnus praėjusios meilės aprašymus atmetu iškart satrapiniu būdu. Rašot trumpulį tik lietuviškai(net pageidaučiau be klaidų, bet kai pats ne filologas...) ir ne daugiau 400 žodžių. Vienas autorius – vienas trumpulis. Kad nebūtų aferų – susikurkite vardą google. Be to neuždėjau N-18, tai prašau kiek lengviau jei sekso tematika...
Komisijoje bus Amliw ir/arba Buka ir/arba Liutus(tikras filologas). Aš būsiu komisijos pirmininkas. Balsavimo sistemą siūlau kaip su poezija būdavo, imame du iš eilės ir balsuojame voliuntaristiškai trise kuris geresnis?
O gal siūlote kitokį konkursą?

Partizaninis marketingas(Verslo klasė.Prenumerata)

Maloniai pradžiugino Verslo klasės vadovybės ekonominis šaunumas ir pigių/nemokamų marketingo veiksmų pomėgis kriziaus sąlygomis. Pasirodo Verslo klasė į savo kolektyvą susirinko beveik visus įdomius livejournal.com lietuviškus blogerius. Net ir mano labai gerbiamas Liutus taip pat tose galerose.
Taigi vieną rytą vyr.redaktorius, kiek suprantu Aurelijus, dailiai išsuko rankas visiems savo laisvojo žodžio meistrams rankas ir kitą dieną pasirodė gražūs skelbimukai apie Verslo klasės prenumeratą visuose tuose geruose bloguose. Įdėjo vienodus skelbimukus laisvojo blogo meistrai kiek raudonuodami, su visokiais reveransais. Bet įdėjo. Tingiu vardinti. Jų daug. Tai dabar į tuos blogus jau teks žiūrėti rezervuotai kaip į kažkokio verslo įvaizdžio formavimo komandas arba į partizaninio marketingo specialistus, bet jokiu būdu ne kaip į laisvų blogerių išraiškas.
Bet iš kitos pusės, žmonės tai gabūs, protingi, jų nuomonė turi svorį blogijoje, užkalbės negyvai jei ką. O žurnalas gal ir nieko ta Verslo Klasė. Net aš skaitęs.
Gal verta dėl viso pikto įsidėti tą patį skelbimuką? Kaip manote?