Tarptautinis regbis: Lietuva - Malta

Senas Lietuvos regbio priešininkas  - Maltos regbio rinktinė  atvažiuoja pas mus.

Europos čempionato Nacijų Taurės 2A diviziono rungtynės šeštadienį, lapkričio 2 d., 14 val.Vingio parko regbio stadione, Vilniuje.

Rami pensininkų diena

Įprasta nuobodi pensininkų  diena mano motinai vos nesibaigė infarktu jau apie vidurdienį.

Iš ryto dar tamsoje septintą valandą  nuvežiau pakeliui į darbą  mamą  į sodą. Sode po poros valandų ji pridavė vandentiekį komisijai. Šiek  tiek pasinervino, bet patenkinta buvo, kad pridavė. Žinote kokios tos komisijos, tai lentelė ne tos spalvos, tai vamzdelis ne tuo kampu palinkęs.

Apie 11-ą grįžo namo. Durys į butą  atviros. Tėvas, kiek pajėgia logiškai protauti (truputį alzheimeris) paliko duris praviras, nes ėjo išnešti šiukšlių. Šiukšlių ėjo išnešti, nes žino ne viską prisimena, tai kai prisimena nurodymą puola iškart vykdyti, nes po to neprisimins. Balkanų moteris tvirtina, kad ir aš einu tėvo pramintu keliu, nes nieko neatsimenu, ką ji nurodo padaryti. Į tai atsakau – kovoju su savo būsimu paveldimu alzheimeriu jau dabar, vaikštau pirmadieniais į protų mūšius. Tad iki jos buitinių nurodymų protų mūšių nustekentos smegenys nedaslenka.

Kitas mamos vargelis – Kornvalio reksas Katukas - pasinaudojo atviromis durimis  ir  prisiprašė kieme pas žmones į mašiną, nes jam šalta ir baisu kieme, o kelio atgal neprisimena. Būtų nekilmingas, mokėtų grįžti. Bet Kornvalio reksai jau tokie kilmingi, kad erdvėje be tarnų pagalbos nesiorientuoja.

Taigi mama grįžta, durys atviros, mylimo katino nebėr, tėvas šiukšles išnešė.

Kur katinas -  nežino.

O tuo laiku kieme žmonės mašinoje, pažiūrėjo katinas švarus,veislinis, meilus ir nutarė jį priglobti, bet pirma nuveš pas veterinarus - patikrins ar sveikas. Gerai, kad truputį dar  turėjo sąžinės, tai nuėjo į laiptinę paklausti  - gal kieno tas katinas yra? Pamatė praviras duris ir tėvo paklausė. Tėvas nutarė, kad jau jų katinas tai visada yra namie ir pasakė jų katinas nepabėgo.

Mama tuo laiku lakstė kieme ieškodama Katuko. Grįžo prie laiptinės ir pamatė svetimoje mašinoje uždarytą jos Katuką. Katukas krapštė letenėle stiklą  už lango pamatęs šeimininkę.

Greitai  pasirodė  ir naujieji katino  šeimininkai, .jei niekam nereikia to gražuolio, tai jau ir važiuosią  su juo pas veterinarus.

Šeimininkės ir Katuko susitikimas buvo džiaugsmingas. Katukas leido meilius garsus, mama gėrė validolį. Ačiū Dievui, naujieji Katuko šeimininkai lengvai sutiko atiduoti buvusį beglobį.

Būna  ir pensininkams įdomesnių dienų...

Apie kapeikas ir telefonus

Monetos anais laikais buvo tokios.

Viena kapeika – gazuotas vanduo be sirupo iš automato. Trys kapeikos gazuotas vanduo su sirupu iš automato. Už dešimt kapeikų teko gerti sausą vyną iš tokio pat standartinio gazuoto vandens automato Krymo pliaže. Tai matyt  buvo vienetinis įvykis, nes dėl tokios atrakcijos pamenu sugriuvo tos dienos planai keliauti kur nors kitur. Likome visai dienai prie to maloniojo dešimtkapeikio automato. Vienu metu alaus automatai už kapeikas buvo netgi ir Vilniuje, Sporto rūmuose. Bet alaus automatai jau buvo sudėtingesni nei gazuoto vandens. Bent jau didesni.  Taigi techninė mintis kaip panaudoti monetas kirbėjo ir sovietams.

Už  dvi kapeikas galima buvo paskambinti iš telefono automato gatvėje mieste.

Mane vidiakų  laikais šiurpindavo išmanieji amerikonų telefonai, mat į kuriuos galėdavai paskambinti. Iš doro tarybinio tik pats galėjai skambinti, nors sklido legendos, kad buvo kažkur ir specialių automatų į kuriuos galėjai  skambinti. Bet matyt tai tik vienos labai galingos sovietinės įstaigos telefonai.

Gatvių etiketas leido tiesiog duoti dvi kapeikas prie telefono būdelės žmogui, jei negalėjai iškeisti jam pinigų.. Tas pats gatvių etiketas neleido ilgai plepėti tose būdelėse, nes nekantrūs eilėje  prie durų barškindavo į duris monetomis. Ir jiems reikia skambinti.

Aišku telefonų automatų būdelės gatvėse buvo kaip ir viskas  TSRS-e. Daug metalo, kliba ir be galvos padaryta.. Rodos, jei tiksliai pamenu, būdelės dažytos gelsva spalva. Kabinų stiklus daužydavo gatvių chuliganai. Gumos, kurios turėjo prilaikyti kabinų stiklus, tirtėdavo nuo  menko prisilietimo kaip per nedidelį žemės  drebėjimą.Taip sunku buvo kalbėti į ragelį tolimai gražuolei meilius žodžius tose smirdinčiose ir kiaurai vėjo košiamose būdelėse.

Ir patys telefonų aparatai dažnai kybodavo su liūdnu nupjautu laido galu arba išimta garso membrana. Vidinės kabinų sienos buvo išbraižytos keiksmažodžiais bei  telefonų numeriais. Kadangi viskas buvo deficitas, tai ir detales iš viešųjų  telefonų  meistrai auksarankiai (iš ano laiko ir tebėra išlikusi šita dinozaurinė  keista vyrų rūšis, kuri beveik viską moka pasidaryti patys) išėmę rasdavo kur panaudoti. Tada žmonės  buvo ne tokie nevykę kaip dabar, pasigamindavo patys radijas, diskotekų aparatūrą bei elektrines gitaras.

Dar labai blogą paslaugą padarė viena rusiška komedija. Ten patyręs žmogus taip trenkia į telefono  korpusą, kad jam maloniai išbyra visos tos dienos sukauptos aparate monetos. Na tai visi iš širdies ir trankė, jei aparatas parodydavo mažiausią kaprizą. Ir kartais tikrai gerai  trinktelėtas veikdavo geriau.

Penkių kapeikų moneta tiko didžiuosiuose miestuose įeiti į metro, bet pas mus Vilniuje autobuso ar troleibuso bilietas tekainavo keturias kapeikas, tai mums tokios penkiakapeikės ir nereikėjo.

15 kapeikų moneta jau tiko tarpmiestiniams telefonų pokalbiams. Palangoje štai buvo visai didelė kontora tiems  tarpmiestiniams  pokalbiams ir pamenu kaip laukdavome ilgai pokalbio kad ir su Vilniumi, ir belaukdami prisiklausydavome visos TSRS geografijos – Maskva, Syktyvkaras, Rostovas, būtinai su kabinos numeriu, taip kviesdavo sujungėjos-telefonistės žmones pokalbiui. Pakviesti paknopstomis bėgdavo į savo kabiną, ten susijaudinę nuo ilgo laukimo rėkdavo alio, alio. Pokalbis dažnai nepavykdavo dėl prasto ryšio, tekdavo  rėkti baisiu balsu ir jokio intymumo tose kabinose nebuvo. Galėjai gyvai girdėti  po kiek dešra, kokios ant tilto vakare suknelės, meilės  ir kitas gyvybiškai svarbias problemas net gana toli nuo kabinos. 

Dar buvo 10,  20, 50 kapeikų monetos ir tada jau rublis. Rublis taip pat  moneta, kurioje buvo dažni Didžiojo Spalio,  karo pergalių ir Lenino jubiliejų paminėjimai. Vienas rublis  buvo ir popierinis, bet tai jau visai kita istorija...

Metų knyga

Čia balsuojame už metų knygą

Trys krūmai

Šita paslaptinga istorija prasidėjo gegužės mėnesį Kalvarijų turguje. Kadangi Podhalės turguje beveik ir nebūnu, tai ateityje gal net neminėsiu žodžio Kalvarijų. Tiesiog  - Turgus.

Viename Balkanų moters nubraižyto sodo plano kampe buvo palikta kaip tik vieta trims vertingiems  krūmams. Tai mes pas tokią turgaus kampe kiūtančią ir todėl gal  sąžiningą moterį paėmėme tris skirtingus daugiamečius krūmus. Aš prisiminiau apie juos – gydanti arbata, kvepės ir miegui gerai bei  senas lietuviškas  primirštas prieskonis.

BM irgi kažką žinojo apie tuos krūmus, bet ne per daug. Ji galvojo, kad aš viską prisimenu. Juk protmūšistas ir šiaip mėgėjas papasakoti, kad turiu galvą ant pečių.

Rudenį atėjo laikas derliui nuimti. Nuskabėme ir tuos krūmus. Ilgai namie džiovinome jų šakeles pakabinę aukštai, kvepėjo jie smagiai, kol  vieną dieną BM išdrįso manęs paklausti;

-         O tai kokie  čia augalai? Ir nuo ko jie?

Aš liūdnai pažiūrėjau į BM. Ji tebežiūrėjo į mane. Pasiūliau internetą, nes nu nieko nepamenu. Mano galva taip keistai surėdyta, kad jei tai buities reikalai, tai man galva automatiškai ištuština tą atsiminimą, nes reikia vietos įdomesnėms mintims.

Gal  mėta ir mairūnas? O šitą su mėlynais žiedeliais tai iš Kroatijos pamenu. Visur jo ten buvo. BM irgi  buvo Kroatijoje tai bendrom pastangom gana greitai nustatėme  -  tikrai levanda.

Liko dar du krūmai. Levanda tai baidyti kandis ir gerai miegui. Taigi liko arbata  ir/arba  prieskonis. Mėtą atmetėme, nes ant virtuvės palangės augo mėta su etikete ir nebuvo į nei vieną mūsų krūmą panaši. Mairūnas  internete  buvo visi kitoks nei mūsiškis krūmas. Dar pasiskolinome storą knygą apie  žoleles. O ta stora knyga tai visai. Įtarėme kad vienas krūmas tai juozažolė, o storoje knygoje visai nėra tokio augalo. Dar iškrapščiau  sąmonės užkaboriuose, kad juozažolė gali būti vadinama ysopu. Radome ysopą knygoje. Lyg ir jis. Na bet kaip sunku atskirti krūmus knygose, visi su šakelėmis, lapeliais... Ir trečias krūmas buvo beveik paprasta – rozmarinas, nes su tokiais lyg ir spygliukais.

Sudėjome į talpas, užklijavome etiketes, bet tvirtai žinome tik vieną – levandą. Ir dabar kas naktį draskomės kas pasidės šalia savo pagalvės levandų maišiuką. Tikrai gera užmigti prie vienintelio  tvirtai  žinomo sodo krūmo. Ir aromatas klaikiai malonus.

Iš kitų sunkiai atrastų krūmų šakelių kol kas arbatos virti nedrįstame.

Valio "Geležinio Vilko" vyrams

Kalvarijų 19

Maloniai pastovėdamas gana saikinguose rytiniuose kamščiuose Kalvarijų gatvėje turiu laiko žvalgytis pro opelio langą. Štai šįryt namas Kalvarijų 19. Įkištas tarp keturių gatvių – Lvovo, Šeimyniškių, Konstitucijos ir Kalvarijų. Visiškas košmaras oro grynumo bei tylos požiūriu.  Du aukštai. Pirmame gera prieskonių parduotuvė (ten perkame prieskonius plovui). Antras aukštas tokia kiūžena ir sulankstytas dar XX amžiaus audrų stogas kaip armonika. Ten niekas matyt jau negyvena.

Tačiau šį rytą pastebėjau gyvybės ženklų. Kreivai nuo paralyžiaus ar šiaip senatvės šokuojantis šunėkas atsargiai pasirodė duryse į antrą aukštą. Tokios prastos išvaizdos  šunys gimsta tik Kalvarijų gatvėje ir tai tik maždaug iki šimtųjų numerių. Kojytės plonos kaip socialinė pašalpa. Kailis kaltūnu suveltas. Akys mažos bet gudrios. Gudrios nes pramito Kalvarijų gatvėje iki paralyžinės senatvės, ir nežuvo nuo automobilio ar taiklaus alkašo spyrio, taigi tai aukšto šuniško intelekto ženklas – sulaukti paralyžiaus Kalvarijų gatvėje nr.19.

Apuostė gatvę. Tas pats gimtasis  automobilių dvokas. Regimai rudeniškai depresyviai atsiduso. Tas pats ir tas pats. Opeliai ir fordai. Ūmai kažkas jį sudomino savo namo antrame aukšte. Aha, tai antrame aukšte yra ir dar aukštesnė gyvybės forma. Na bet su tokiu garbanotu ir kiauru stogu – šios žiemos ta aukštesnė antro aukšto gyvybės forma neatlaikys.

Pro mano stebimas duris  eina mokinys ankstyvo paaugliško laikotarpio. Eina į mokyklą labai nenoriai. Koja už kojos. Žiūri kur kas atsitiks, gal nereikės tada eiti į tą prakeiktą lavinimo įstaigą.

Toks  paauglys ant ribos - kur pastūmsi, ten nusikals - taigi tas ribinis paauglys susidomi garsais antrame aukšte, gal pavyks ką nugvelbti. Sustoja, stebi kažką ten viršuje. Kalvarijų šuo ūmai praranda paralitiko išvaizdą ir ryžtingu amsėjimu nuveja mokinį, kurio noras nušvilpti ką nors  buvo pasirodo labai netvirtas.

Mašinos pajuda  ir nebematau atsitikimo pabaigos. Bet bendra nuotaika man lieka pozityvi. Net ir katastrofiškiausiose  Kalvarijų lūšnose dar rusena gyvybė, atsitinka atsitikimai  ir nusikaltėliai sustabdomi efektyviai. 

Šluota Nr.3

Anais laikais šluota buvo pagalys su šepečiu. Jei norėdavai įspūdingiau apsikuopti ant šepečio galima buvo užvynioti šlapią skudurą. Taigi gana paprasta ir suprantama. Ir daiktas patvarus.

Šiais laikais šluota  yra pažangus bei sudėtingas dalykas. Per tris  mėnesius sulaužiau dvi  šluotas. Todėl vakar manęs  Balkanų moteris atsargiai paklausė ar dar  sugebu atsiminti instrukcijas, nes jei sugebėsiu dabar susikaupti tuoj mane instruktuos kaip elgtis su sudėtingu mechanizmu. Tas mechanizmas  šluota. Nr.3. Galvodama apie mane išrinko BM šluotą kuo paprastesnę, tačiau instrukcija kurią reikia  išklausyti visgi yra.

Šiaip moku elgtis su sudėtingais mechanizmais. Antai opelį vairuoju be avarijų, tik opelio šonai kiek apibraižyti į senamiesčio kiemų sienas ar netvarkingai numestus greta mano opelio  automobilius. Bet šiaip sugebu susitvarkyti su mechanizmais. Na su nelabai sudėtingais.

Tik su šluotomis...jos tikrai  per daug sudėtingos konstrukcijos tos šiuolaikinės šluotos.

Pirmosios sulaužiau kotą, nes per smarkiai paspaudžiau valydamas garažą. Logiškai vyriškai, kam daug kartų šiūruoti, jei vienu ypu visas dulkes su žemėmis...Vyriškos logikos pirmosios šluotos  kotas neatlaikė.

Antra buvo jau sudėtinga tikrai. Su tokia plona rankenėle išsunkti drėgmę iš tokios kempinės su kuria viską valai. Labai pažangu. Vieną kartą kempinė man pasirodė blogai sunkiasi, paspaudžiau stipriau, vėl...mechanizmas neatlaikė, lūžo trapi pažangioji detalė.

Naiviai tikėjausi, kad BM aiškiai ir negrįžtamai suvoks - naudoti mane namų ūkio darbuose  yra per brangu, neracionalu, šeimos biudžetui nepakeliama našta  Bet kažkokie bjaurūs feminoraganiški  įdiegti į moteris vyrams nežinant principai suveikė ir BM dūšioje. Ji griežtai atsisakė sutaupyti daug pinigų neduodant man į rankas jokių namų tvarkymo mechanizmų. Neturi tos moterys racionalaus mąstymo pagrindų. Nupirko mano moteris šluotą Nr.3.

Ir aš greitai supratau jau per antrą vakarykščio instruktažo  minutę kur ji luš. Ten nurodyta  švelniai paspausti koja šepečio mygtuką, jei nori nuimti skudurą. Akivaizdžiai silpna konstrukcijos vieta. Turint galvoje mano kojos galingumą...

Recenzija...

O dabar dar pabaigai kelios mintys dėl knygų leidybos. Autorius visą skyrių yra paskyręs ir verslo memuarams. Ten giriasi ir strateginiu mąstymu. Tai aišku, ką tas jaunimas čia supranta, bet visgi šitos knygos leidyba, strategiškai buvo visiškas pravalas. Knyga buvo išleista nemokamai, elektroniniu formatu. pastarasis momentas aišku yra puiku – maži kaštai ir t.t. Bet reikėtų suprasti, kad chaliava tai ir yra vertinama kaip chaliava. Toje mainų transakcijoje, kai aš duodu nieko, tai nieko ir negaunu. Kapitalizmas gi. Ir nūnai po kelių mėnesių sekę padūsavimai, kad nėra kas skaito ir nėra recenzijų – tai kas ir turėjo gautis. Aišku, perskaitė daug kas, bet tik tie visiški fanai, kurie ilgus metus jau skaitė blog’ą ir turbūt nieko naujo neperskaitė. Taigi, mano take’as, dėl knygos leidybos būtų toksai:

a) knyga parduodama už labai brangiai (tarkim koks simbolinis 100$) ir tokiu būdu tampa labai didele bibliografine retenybe, kurią gauti yra sunku, o gaunama yra suvirškinama labai greitai. Tai čia būtų dvigubas laimėjimas, nes įkūnytų ir “deficito” sąvoką, kai visi bandytų kažkaip iš kažko tą knygą susiveikt;

b) dėt standartiškai į kokį nors amazon’ą už normalią, nenulinę kainą. Nieko labai su daug entertainment value, bet visgi daug geriau nei dabar.

/ten duoda velniu

Kaip blogą padaryti populiariu?

Vargšas Grumlinas bandė pas save parašyti kaip padaromas populiarus blogas.
Prirašė šešis punktus, bet tiesą nuslėpė.
Viskas elementaru, gerbiami Vatsonai, tereikia tekste panaudoti raktinius žodžius, pagal kuriuose mano blogą  gūglyje rado šimtai žmonių.
Diktuoju tuos žodžius, užsirašykite, vargolei:
voločkova
jubiliejaus organizavimas
kotovskis
alvinas karpis
geriausi lietuviški filmai
40 kaštonų
geriausi Lietuvos poetai
erotika
baliaus organizavimas.

Viskas. Surašote  juos tekste ir jūsų blogas teisingame kelyje į populiarumą.

Na jei šunys bijo...

Vakar vėl ilgai neatėjo miegutis ir nuliūdusi mažė pasakė,  kad bijo pabaisos. Pagalvojau, štai jums broliai Grimai, raganos ir visokios vokiškos žudynės. Prisipasakojau kas vakarą pasakų..

Laimei prisiminiau kelis jorkšyriukus iš kiemo.

-         Taigi su manimi nieko niekada  nebijok. Aš didelis ir storas. Manęs net šunys kieme bijo.

Ir išvardinau  visų tų kiemo jorkšyriukų vardus. Ir tas bijo, ir tas, ir net tas  bijo.

Mažė pagarbiai išklausė  tėtės bijančių šunų vardų sąrašą. Tai padarė jai įspūdį.

Padavė man ranką  ir pasakė;

- Tu  visada su manimi vaikščiok.

Ir ramiai  užmigo. Pagalvojau štai  nemadinga šiais laikais  būti dideliu  ir storu, bet juk tėvų tokių poreikis didelis. Kurių net kiemo šunys bijo.

Liberali Libija

Po Kadafio Libijoje siautėja  anarchija. Šalis faktiškai kontroliuojama keturių armijų.

Geriausiai sekasi Misuratos uostui – respublikai. Respublika Libijos  mastais turtinga, nors net neturi savo naftos. Misurata kopijuoja  Venecijos respubliką. Misuratą valdo žmonių rinkta įtakingų biznierių taryba. Mokesčių beveik nėra. Aplinkiniai miestai, kurie buvo prieš Misuratą, sugriauti be teisės atstatyti. Respublikos  sienos kontroliuojamos blokpostais.

Rodos afrikietiško liberalizmo pavyzdinis modelis.

Ot ir ne.

Tie patys blokpostai griežtai neįleidžia į miestą bent kiek tamsesnės odos žmonių...Keista miesto klestėjimo sąlyga
Libijos anarchijos vaizdeliai čia

Knygų klubas. Pramogos

Pramogų knygų klube (mus taip praminė prižiūrėtojai, nes aktyviu knygų skaitymu smarkiai  skyrėmės nuo kitų kamerų) buvo nedaug. Atsitikimai iš gyvenimo, baudžiamojo kodekso aptarimas, rankdarbiai, pasivaikščiojimai, sportavimas, skaitymas, meditavimas į lubas  gulint lovoje, miegas.

Kortomis pavyzdžiui kalėjime lošti negalima, jei tau brangi gyvybė. Nes praloši ne tik ką turi kameroje, bet ir viską ką turi laisvėje. Yra tokių specialistų – nurengs iki paskutinio siūlo. Leis penkis kartus laimėti, užkabins, o po to finansinis krachas.

Siūlė aišku visiems muchomoro darbą. Apie 200 litų per mėnesį. Laisvai vaikščiojantis po vidines patalpas pagalbinis darbuotojas. Bet tada jokios pagarbos iš aplinkinių nebeturėsi. Visi visada žinos, kad tu muchomoras, turėsi visiems patarnauti ir apskritai  būsi žemiausia kasta. Ir muš tave kas netingės ir dar blogiau. Iki galimo lytinės orientacijos pakeitimo. Muchomorai  sėdėjo septintoje kameroje ir vos tik man kildavo koks reikalas iškart rėkdavau pro kameros langelį durnu Pravieniškių bachūro  balsu:

-         Ei, septyyynta!

Ir jie žaibu prisistatydavo. Jau buvo išdresuoti.

Svarmenis  irgi pasidarėme iš knygų. Svorio nenumečiau, bet praradau nereikalingas apimtis per juosmenį, pradingo gerojo  gyvenimo kūno putlumas, raumenys paryškėjo.

Rankdarbiai? Štai iš pradžių neturėjome arbatinuko. Be arbatinuko kaip be laikrodžio -  kalėjime prapultis. Bet kiek  ten už grotų jau prikaupta ilgaamžės gyvenimo išminties. Jau sakiau kaip iš kojinės daromas suvenyrinis tušinukas. O arbatinuką pasidarėme iš lagamino. Ilgai aiškinti technologiją, bet lagamino ertmė išklota folija iš cigarečių pakelių, kaitinimo elementas iš nelegaliai sudaužytos  kalėjimo lemputės ir arbata užvirdavo mums per 15 sekundžių.

Lukiškėse su pasivaikščiojimais tragiškai. Gauni tokį minimalistinį plotelį trijų metrų aukštumo sienomis valandai, kad tik matai dangų. Gerai jei nelyja. Bet kai lijo, kartą bandėme  grįžti anksčiau laiko. Daužėmės į duris. Lukiškių pochujistams-prižiūrėtojams tas kalinčių daužymas  iki lemputės. Valandą atlaikė  mus po lietumi ir visiškai drebančius nuo šalčio įleido tik griežtai po valandos. O langai Lukiškių kameroje tai irgi išdaužyti. Vėsuma ėjo per kaulus. Tai kartais patys savanoriškai neidavome pasivaikščioti jei oras prastas.

Pravieniškių prižiūrėtojai jau aukštesnės kultūros. Reaguoja į tavo skambutį. Nes jei netinka oro sąlygos – parves anksčiau  iš pasivaikščiojimo. Langai naujoviški, sveiki.

Apibendrinant – geriau nesėdėti. Bet pasėdėti galima be didesnių dvasinių kančių. Tereikia tik gerai pasiruošti. Pirmą kartą sėdantiems galima būtų aiškiau sudėlioti ką galima, ko negalima. Ką reikia pasiimti būtinai, ko neimti. Surašyti normalų saitą su praktiškais patarimais pirmą kartą sėdantems. Ne vien tik bomžai ir gamtos vaikai gi patenka už grotų. Vidutinės  klasės atstovai  irgi sėda.  Neišsižadėk ubago lazdos ir turmos kaip sakoma...

(pabaiga)

Knygų klubas. Pinigai ir psichologinė pagalba

 

 Pinigų sąskaitoje turėjau  tik aš. Už cigaretes gaudavau visas  galimas paslaugas, pakviesdavo  man muchomorus, tvarkydavo mano budėjimo metu kamerą ir taip toliau. Dirbti man nereikėjo ir gal todėl visi ir mano knygas skaitė, pradžioje  iš pagarbos gal man, nežinau. Bet po to visi įprato skaityti.Vienas narkomanas už cigaretes man net iš kojinės padarė Lukishkes-style tušinuką - suvenyrą. Per skylę sienoje tarp kamerų susitarėme, taip keitėmės cigaretėmis ir suvenyru. Tik dar man reikėjo paaukoti vieną savo kojinę suvenyriniam tušinukui.

Turėjome originalų nuotykį. Kelias dienas nebuvo jokio  laikrodžio. Tai čia visiška kankynė. Aš nebegalėjau įsivaizduoti, kad taip svarbu turėti laikrodį. Laimei atėjo Kazys su laikrodžiu.

Galiu palyginti dabar  jau Lukiškes su  Pravieniškėmis. Pravieniškėse geriau. Nors prižiūrėtojų kontingentas abiejuose kalėjimuose toks, kad nustembi, kodėl  jie už kitos durų pusės, o ne čia viduje -  kameroje - su tokio pat mąstymo būdo bei identiško žodyno kolegomis...

Lukiškėse žemos kameros, aukštėja tik į vidurį kameros, Marijampolė, kitas gamtos ir 140-o straipsnio vaikas Lukiškėse galėjo stovėti tik viduryje kameros, nes buvo beveik dviejų metrų ilgio. Lukiškėse tualetas atviras, skylė grindyse, ten kur valgai. Šlykštu. Lukiškėse duoda vizualiai valgyti lyg ir daugiau, bet skonis toks bjaurus, kad pirmas dvi dienas suvis nevalgiau. Negalėjau. Pravieniškėse mažiau maisto, bet geresnė maisto kokybė. Tačiau  ir ten būna savotiškų maisto šuolių. Vieną savaitę štai buvo tris kartus per dieną perlinių kruopų patiekalai. Visiškas  peilis. Net gamtos vaikai nebevalgė. Maitinausi tada alyvuogėmis iš parduotuvės...

Tad jei kas gali rinktis – Pravieniškės tikrai geriau nei Lukiškės.

Minėjau personalą. Yra viskas kaip turi būti Europos Sąjungos kalėjime. Visokie socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigas.  Mus priėmė psichologas, pašnekėjo.

Pacituosiu. Ateina naujas kalinys. Psichologas jam:

-         Ar tu debilas?

-         Ne,  – sako susinepatoginęs  kalinys,  - ne debilas aš.

-         Gerai. Taip ir užrašysime, psichologinių problemų  nenustatyta. – pasitenkina atsakymu patyręs žmonių sielų daktaras.

Arba kitas nuteistasis bandė pasakoti nemiegąs naktimis, jaučiąs psichologinę įtampą. Senasis  psichologas atsakė taip:

-         Gerai, duosime tau tabletę. CB.

-         O kokia  tai tabletė? CB, nežinau tokios. - jau džiaugiasi psichologo  dėmesiu kalinys.

-         Čiulpk bybį, sutrumpintai.

Agitavau dar kamerą nueiti pas kunigą, į mišias, bet kažkaip nei vienas nepasiryžo. Užteko kolegoms psichologo.

Gaila, kad neturėjau pasiėmęs “Dievų miško”. Būčiau palyginęs. Kažkaip įtariu būčiau radęs aplinkoje  visiškai tiesioginių citatų iš Balio Sruogos romano. Esmė likusi ta pati.

Pramogos. Buvo ir tokių...

(bus daugiau)

Knygų klubas. Apie 140-ą straipsnį

-         Visi beveik su 140-u straipsniu,  - pratęsiau mintį.

Ir Kazys palaimingai atsiduso. Savi.

Pas mus kameroje netyčia buvo su kitokiu straipsniu tik aš ir trumpam atvykęs  kitas toks interneto veikėjas. Tas buvo suvis  priplaukęs, gavo 20 parų už bandymą  įžeisti prezidentę  ir tai jam buvo beveik nusispjauti. Dar niekas nebuvo girdėjęs tokios trumpos bausmės – 20 parų. Ėjo prižiūrėtojai žiūrėti stebuklo. Tik baisesnė bausmė interneto žmogui buvo metams laiko atimtas kompiuteris kol vyko tyrimas. Tas jam tikrai buvo skaudu, tai  sėdėjimo  laiką tuo tik ir skundėsi. Visai galva veikėjui buvo nuo kompiuterių pavažiavusi jau...

Tas  140-as  straipsnis duodamas už smurtą su aplinkiniais, bet iš pradžių nesėdi. Tik ribojamas tavo laisvas  laikas, privalai nuo 22 iki 6 ryto būti namie. Visi labai apsidžiaugia tokiu lengvu straipsniu  - valio, nepasodino - ir laiku pagėrę negrįžta namo iki 22 val. Tad policija griebia be kalbų ir iškart neišblaivę sodina 90 parų.

Kai kurie liumpenai  nelabai ir suvokia šio straipsnio esmę. Štai kameros   kolega iš Naujosios Vilnios  pateko net be apatinių į kamerą. Į šį straipsnį 52 metų Vileikos gyventojas pateko kai girtas grįžo namo ir motina neįsileido. Jam buvo lauke šalta, tad jis išdaužė langą ir įlipo namo miegoti. Taip gavo 140-ą straipsnį.

Vėl gėrė kažkur, nesilaikė užkardymo sąlygų ir kartą kai  greitai iš ryto nubėgo pachmielo parduotuvėn (net be triusikų, tik su kelnėmis, nes labai degė šachtos), tai jį ir susėmė prie parduotuvės. Kontingentas policijai žinomas, optimaliau  ieškoti prie parduotuvės nei namie.

Tai  su šituo  Vileika savaitę,  kol išėjo iš užgėrimo anabiozės, buvo neįmanoma  susišnekėti. Savaitę kol ilgametis alkoholis iš jo organizmo valėsi Vileika bandė suvokti  kur jis ir kodėl  čia papuolė. Nauji baudžiamojo kodekso sudėtingi vingiai jam buvo nesuvokiami. Kaip taip, iškart į už grotų? Kad nebuvo namie?  Taigi gėrė.

Po alkoholio išgaravimo savaitės jau pradėjo skaityti. Ką? Na aišku Bukovskio Paštą. Tai buvo skaitalas numeris vienas kameroje. Numeris du – tavo memuarai. Turėjau atsispausdinęs. Bet kadangi Vileikai virš 50 metų, tai skaitymui reikia akinių, o jų Vileika neturėjo. Jis nieko neturėjo...  Tai galėjo  skaityti Amerikos kolegos užrašus tik po 15 minučių, ir tik prie  gero apšvietimo. Bet jau irgi geras degradas...atrodė lyg 70 metų...nors narkomanai vis tiek baisiau. Alkoholikų degradacija lyg ir švelnesnė.

Kolegos  kameroje  neturėjo pinigų. Ir  Vileika, ir tie kiti du gamtos vaikai. Pinigų turėjau tik aš. 
(bus daugiau)